Kaip apmaudu. Kiek visko jau nespėjau užfiksuoti... Keista, rodos, turėčiau turėti daug laiko. Gal netgi jo turiu. Gal esu labai neorganizuota... Blaškausi, esu nenuosekli.... Idomu ar aš tokia esu, ar tiesiog toks laikotarpis. O gal perdaug iš savęs reikalauju ir perdidelius uždavinius sau keliu? Žodžiu nežinau, kur dingsta tas mano laikas, bet į dienoraštį užsuku labai retai.O tiek svarbių dalykų griūna užmarštin. Savo gebėjimu atsiminti galybę svarbių dalykų jau nebepasitikiu...Kad netgi kartais tiesiog užmirštu parašyti, o ne laiko neturiu...
Na, gana tos įžangos ir pasiteisinimų bei būgštavimų...
Ką tik išgyvenau savo vaikų gimtadienius – pirmą ir vienuoliktą. Kaip visada tyliau ir ramiau, nei norėčiau. Na, bet visgi ir su tortu, ir su žvakėm. Su kelionėm į tas dienas – prieš 1 ir prieš 11 metų, kai gimdžiau abu savo vaikus. Gal ir gerai, kad gimė jie ne tą pačią dieną, kaip labai norėjau. Dabar turiu galimybę apmąstyti pirma vieno, paskui kito kelią į šį pasaulį ir per pasaulį... Tik galvoju, ir nežinau ar iki kito gimtadienio įstengsiu tą patį galvoti, kad tas, įpatingas dienas, kai gimė vienas ir paskui kitas vaikas, turėčiau pasidaryti Savo dienomis. Ne šventėmis su tortu ir žvakėmis, o mažomis šventėmis sau. Kad turėčiau laiko išgyventi tai iš naujo kiekvienais metais...
Šiemet pajutau, kad man tam pritrūko laiko, kad galėčiau prisiminimuose ir svajonėse prisibūti tiek, kiek noriu.
Per Simono gimtadienius niekuomet to nedarydavau, nes nebuvau įpratusi, jog vaiko gimtadienis visų pirma šventė man. Tad ir šiemet 21 diena praėjo tik su keliomis prisiminimų akimirkomis. Ir nepajutau to stygio.
O va Luknės gimtadienis buvo kaip tik sekmadienį, kaip tik Luknė sirgo, buvo atvažiavę seneliai, Inesė, ir aš labai stipriai pajutau, kad būtent šią dieną norėčiau būti viena su savo vaiku mūsų lovoje – aš ją glostyčiau ir slaugyčiau bei kartu mes vėl išgyventume mūsų didįjį meilės aktą – gimimą...
Galbūt tą dieną reikėjo ruošti prisiminimų dėžutę, į kurią sukraučiau pačius brangiausius dalykus...Bet suvokiau tai pervėlai ir dabar jau reikės kažkaip kitomis dienomis kompensuoti tai, ko, kaip ir visada neapgalvojau iš anksto.
Na tai su gimtadieniais, mano mažyliai, su gimtadieniais man pačiai...
Ir su pavasariu... Šiandien su Lukne apėjom visus darželius, apžiūrėjom gėlytes, kurios kelia savo snapelius ir gal už kokios savaitės jau sulauksim primųjų žiedelių, jei tik saulė to norės, nes šiemet ji amžinai pasislėpusi... Norisi jau to pavasario, norisi saulės, šilumos ir žalumos, vilties ir gėrio...
Na, o pirmos pavasario dienos dar ir labai prasmingos. Nes Luknė mokosi vaikščioti. Pradėjo savaitę prieš gimtadienį, kai Dovilė su Gintare ir Simonu įkalbėjo kažkaip ją žingsniuoti iš glėbio į glėbį, bet tuo viskas ir baigėsi. Ir netgi į glėbį nekasdien sužingsniuodavo... O šiomis dienomis vis pabando. Dar labai mažai, bet visgi mokosi. Ji labai atsargi, lyginant su Simonu, kuris kai pradėjo, tai jau nebesustojo, nors ir griūdavo dažnai ir skaudžiai. O Luknė viską daro labai pamažu, pasimatuodama kiekvieną žingsnį, kad tik negriūtų.
Pastebėjau, kad ją labai baugina nesvarumo būsena. Tad manau bijo ne tiek užsigauti nugriuvus, kiek pačio griuvimo momento.Taigi, jos vaikščiojimui taip ir neturėsime vienos datos, kaip Simono. Nes vasario 15 dieną įvyko pirmi sužingsniavimai iš glėbio į glėbį, kovo 2 dieną kažkokie ženklesni pasileidimai ir kur nors nuėjimai savarankiškai, kurie kovo 3 dieną jau nebepasikartojo. O kada užsidegs ta lemputė, kad ji jau vaikšto ir pati tai supras, tai dar neaišku...Bet mes niekur neskubam...
Myliu savo vaikus, myliu pavasarį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą