Šiandien Vakario Rasa priminė vieną Luknės augimo etapą, kuris dabar ir Vakariui atėjo. Surikatos etapas... Taip praminiau po kažkokios laidos apie surikatas, nes kaip tik sutapo. Tai etapas, kai vaikas išmoksta pats atsisėsti lovytėje ir taip išsitempia atsisėdęs, akys žiba, ypač tamsoje. O Luknė kažkaip keistai atsiklupdavo, išsitempdavo tiesiai tiesiai nugarytę, tada vienas pirštas burnytėje, o akys apvalios ir blizga. Na tikra surikata, kai rymo ant dviejų kojų... Kažkada vakare užmigdžiau ir kaip visada dar užsiėmiau savo reikalais. Po kiek laiko einu miegoti, atidarau kambario duris tyliai tyliai, o ten lovytėj patamsy surikata tupi... Kažkoks labai graudinančiai gražus vaizdas. Gal todėl, kad iki tol visada gulėdavo, tai arba guli ir miega arba guli ir verkia, o čia kažkokia vertikali padėtis ir pačiam vaikui matyt idomi, nes tupi ir dairosi.
Dabar jau praėjo šis etapas, nebeidomu gal dairytis, viskas įprasta, tai nebetupi taip - arba guli ir miega, arba sėdi ir verkia...Būčiau užmiršusi tą etapą, bet kai Rasa priminė, pagalvojau, kad reikia užrašyti...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą