Prisiminimų verpetuose. Šilkinės skaros likimas...

***
Nežinau, kaip išskirti ir pavadinti tuos savo prisiminimų aprašymus, kad tiksliai atspindėtų tai, ką noriu parašyti. "A lia gražų" pavadinimą sugalvoti nesunku, sunku įvardinti TAI, kas vis dar mane plėšo ir kas netelpa už vieno ar dviejų žodžių. Juolab, kad TAI nėra kažkas pastovaus. TAI nuolatos vis kitoks, nepagaunamas ir nesutramdomas. TAI yra mano dalis, mano gyvenimo dalis ir net neįsivaizduoju, kada ir kaip TAI baigsis. Iš tiesų baisu net kalbėti apie tai, kad "gali baigtis", atrodo, kad tai neįmanoma, arba jei baigsis, baigsis kartu su manimi. Kita vertus, juk man ir liko tik TAI- gedulas ir prisiminimai. Jei viso to neliks, neliks nieko...
O Dieve, aš niekada neįsivaizdavau, kad gedėti gali būti taip sudėtinga. "Gedulas", kurį mes tariamės žiną tol, kol tai tėra tik paprastas žodis mūsų gyvenime, taip skiriasi nuo to, kas nutinka, kai jis apsigyvena tavyje. Tai toli gražu nėra "man liūdna, nes mane paliko mylimas žmogus". Iš tiesų, jei miręs žmogus palieka tik pareigą nešioti juodus rūbus, tai dar nėra gedulas. Jei žmogui liūdna, gaila mirusio žmogaus - tai dar nėra gedulas. Tikras gedulas kaip nežinomas virusas suėda visą tavo turinį - VISĄ - viską, kuo gyvenai, kuo tikėjai, ko laukei, ko bijojai, ko norėjai ir ko nenorėjai, ką turėjai ir ką maneisi turįs, kas buvo svarbu ir ko neįvertinai... VISKĄ!!! Po to, kai tavyje įsisuka gedulas tu nebesi tuo, kuo buvai - nei vidumi, nei išore. Jaučiu, kasdien veidrodyje matau, kaip pasenau per tuos 3 mėnesius. Jaučiu ir tai, kad nebesu savo kūne. Ne tai, kad nebesu - nebetelpu. Siela taip prisipildė to, ko netekau, kad išsiplėtė iki neaprėpiamybės. O kūnas - labai ribota vieta sielos gyvenimui. Rodos gyvenimas buvo davęs visko - niekada man jis nebuvo lengvas, bet visada tilpau į savo kūną. Siela buvo tanki, tvirta ir tiksliai tokios formos, kokios reikia, kad tilptų. Būdavo šiokių tokių nukrypimų, bet kaip po gimdymo pilvas - anksčiau ar vėliau grįždavo į savo vietas. O dabar viskas tiesiog išskydo - lyg iš mago saujos ištraukta didžiulė šilkinė skara. Čia prieš kelias akimirkas ji visa buvo saujoje, čia op - ir išsprūdo, išsitaršė, išslydo ir joks žmogus nesutalpins jos atgal. Va taip ir jaučiuosi - mano kūne vis dar yra dalis tos išskydusios sielos, bet didžioji dalis išslydo, išsitaršė, plevena kažkur tarp šiapus ir anapus. Netgi labiau, sakyčiau, anapus, ir jau niekaip nesutalpint jos atgal...
Kažkurią dieną pagalvojau, kad niekada nemaniau, jog išeiti gali būti taip lengva - tereikia atleisti vieną vienintelį pirštą, laikantį paskutinį skaros kampą - ir šilkas minkštai, lengvai nupleventų žemyn. Ir, baisu, galvojau apie tai su tokiu pasimėgavimu! Tačiau yra 2 BET. Visų pirma ir svarbiausia - vaikai. Niekada jų nepalikčiau, net jei gyvenimas taptų nebepakeliamas (šiuo metu jis tikrai toks nėra, tiesiog aš jo nebevertinu, man tas pats jis yra, ar ne). Ir antroji priežastis - matyt manyje yra kažkiek krikščioniškumo ir dievobaimės - o kas, jei nuėjusi TEN, JO nesutiksiu? Koks skirtumas kur tada būti - čia ar ten, jei be JO...
Tai dėl šių dviejų priežasčių pirštas, laikantis šilkinės skaros kampą neatsileis...
Tai tiek būtų įvado. Toliau chaotiška tvarka mėginsiu rašyti apie konkretesnius dalykus, kuriuos, kažkodėl, labai norisi aprašyti - įvairius ženklus, kurių mes nemokame skaityti, sapnus, jausmus, žmones, vaikus ir visa kita, kas formuoja naująjį AŠ, nes senojo tiesiog nebėra...