Rytas... Mažoji miega, geriu kavą. Turiu šaldytuve vieną sūrelį. Imt? Neimt? Imsiu, atbėgs Lu atimti. Neimsiu, sąžinė grauš, kad turiu ir vaikui neduodu... Imsiu...
Tyliai tyliai atidarau šaldytuvą, tyliai tyliai pasiimu sūrelį, o jis tik traktš - trakšt, tas popieriukas... 1/10 sekundės dalies ir link manęs artėja šokinėjantis ir dainuojantis objektas "dran dran dran" ar kažkaip panašiai. Ir kas svarbiausia, žinau, kad jei pasakyčiau, kad čia mano sūrelis, nes ji savąjį jau vakar suvalgė, apsisuktų ir nueitų nusišypsojus ir susigėdus, kad manojo norėjo. Užtai ir noriu pasidalinti. "Imam per pusę?", klausiu. "Geeraaaiiii" - apsidžiaugia....
Ale kokie skanūs buvo pora kąsnių to sūrelio pusės prie kavos, mmmmmmmm...
2 komentarai:
Daugiau šviesos Tavo rašyme, tikiuosi, kad ir širdyje.
Pasiilgau.
Aš irgi pasiilgau, Egle :)
Rašyti komentarą