6 ir 16, pasirodo, daug rimčiau nei 5 ir 15. Ir visiškai kitaip, nei buvo mano išsvajotaisiais 4 ir 14... Jei 4 ir 14 pavadinčiau aukso amžiumi, tai 6 ir 16 - aukštosios elektros įtampos amžiumi. Nebepažįstu savo sūnaus. Jau užmiršau, kaip jis šypsosi, kaip būna dėmesingas, kaip kepa pyragus ir laukia grįžtančių į namus. Užmiršau, kad kadaise kasdien, pasibaigus pamokoms, paskambindavo tai pranešti ir pasakyti, kad važiuoja namo. Paskui - kad jau parvažiavo... Dabar, kai jau trinktelėjo 16, kartais suprantu, kad jau vakaras, aš dar ne namuose ir man niekas neskambino... Kartais net sunerimstu - o gal jo nėra namuose, šešėlis perbėga išgąstingomis mintimis mano veidu. Skambinu pati: pyyyyp... pyyyyp... pyyyyp... alio... nieko nesakantis, abejingas balsas. Ačiū Dievui, namie...
Būna, atžagarus, būna piktas. Bet dažniausiai abejingas. Nežinau, ar čia paauglystė, ar čia kokios rimtos kančios. Įpareigojimai, darbai lieka kažkur praeitį arba ateity. Žvilgsnis be atsako, kompiuteris, piktos replikos sesėms, ypač Lu...
Tik kartais, nežinau net kokiais atvejais, grįžta tikrasis Simonas - linksmas, norintis kažką nuveikti, kalbantis. Tuomet ir sesėms nuskyla - eina su jomis pažaisti, pakalbina... Gražu žiūrėti... Arba vakarais, kai ūpas, girdžiu, kaip kalbasi kambaryje su Lu. Negirdžiu apie ką, bet man be galo smagu klausytis to vyriško dudenimo ir Lu švelnaus atitarimo... Kartais ir Patriciją panešioja, pakiloja - ligi dangaus. Kartais Lu pavežioja motoroleriu. O ji juokiasi, krykščia visu balsu!
Tokia tat niūroka mūsų pirmoji paauglystė su mažomis atokvėpio salelėmis. Lyg šokoladas su riešutais...
O Lu? Ji dar ne paauglė, bet jau ir ne vaikas. Pradėjus augti tikriesiems dantims, ėmė skleistis mergiškas grožis, švelnūs jos bruožai, rodos, kasdien tampa dar gražesni. Kartais žiūrėdama į ją negaliu atsigėrėti... Ne tik grožiu. Susirinko ji per 10 mano laukimo metų viską, ką tik galėjo - grožį, protą, gudrumą, išmintį, meilę sau ir gyvenimui, mokėjimą bendrauti ir draugauti, duoti ir imti. Ji ir pasaulin pirma, ir grįžusi namo, visus myli. Ir skrenda į Saulę, ir, būdama namuose, tvarkinėjasi, kuitinėjasi. Savimi moka pasirūpinti ir šalia esančio nepamiršta... Man taip ir nereikėjo jos auklėti. Tik džiaugtis būnant šalia... Vis gi reikia pasakyti, kad būdama beveik tobula, yra ir reikli. Moka užsispirti, norėti ir pasiekti. Moka kantriai ir ramiai paspausti, kad būtų taip, kaip ji nori. Be isterijų, be šantažo...
Mano Lu, nors dar tik šešerių, ji jau gražuolė, išmintinga gulbė... Ir taip norisi, kad pasaulis būtų jai dosnus ir geras...
