6 ir 16... Žaidimai baigėsi...

Žiema kaip visada, tai yra, jau 16 metų, kaip baigėsi Simono ir 6 metai, kaip baigėsi Simono ir Luknės gimtadieniu.
6 ir 16, pasirodo, daug rimčiau nei 5 ir 15. Ir visiškai kitaip, nei buvo mano išsvajotaisiais 4 ir 14... Jei 4 ir 14 pavadinčiau aukso amžiumi, tai 6 ir 16 - aukštosios elektros įtampos amžiumi. Nebepažįstu savo sūnaus. Jau užmiršau, kaip jis šypsosi, kaip būna dėmesingas, kaip kepa pyragus ir laukia grįžtančių į namus. Užmiršau, kad kadaise kasdien, pasibaigus pamokoms, paskambindavo tai pranešti ir pasakyti, kad važiuoja namo. Paskui - kad jau parvažiavo... Dabar, kai jau trinktelėjo 16, kartais suprantu, kad jau vakaras, aš dar ne namuose ir man niekas neskambino... Kartais net sunerimstu - o gal jo nėra namuose, šešėlis perbėga išgąstingomis mintimis mano veidu. Skambinu pati: pyyyyp... pyyyyp... pyyyyp... alio... nieko nesakantis, abejingas balsas. Ačiū Dievui, namie...
Būna, atžagarus, būna piktas. Bet dažniausiai abejingas. Nežinau, ar čia paauglystė, ar čia kokios rimtos kančios. Įpareigojimai, darbai lieka kažkur praeitį arba ateity. Žvilgsnis be atsako, kompiuteris, piktos replikos sesėms, ypač Lu...
Tik kartais, nežinau net kokiais atvejais, grįžta tikrasis Simonas - linksmas, norintis kažką nuveikti, kalbantis. Tuomet ir sesėms nuskyla - eina su jomis pažaisti, pakalbina... Gražu žiūrėti... Arba vakarais, kai ūpas, girdžiu, kaip kalbasi kambaryje su Lu. Negirdžiu apie ką, bet man be galo smagu klausytis to vyriško dudenimo ir Lu švelnaus atitarimo... Kartais ir Patriciją panešioja, pakiloja - ligi dangaus. Kartais Lu pavežioja motoroleriu. O ji juokiasi, krykščia visu balsu!
Tokia tat niūroka mūsų pirmoji paauglystė su mažomis atokvėpio salelėmis. Lyg šokoladas su riešutais...
O Lu? Ji dar ne paauglė, bet jau ir ne vaikas. Pradėjus augti tikriesiems dantims, ėmė skleistis mergiškas grožis, švelnūs jos bruožai, rodos, kasdien tampa dar gražesni. Kartais žiūrėdama į ją negaliu atsigėrėti... Ne tik grožiu. Susirinko ji per 10 mano laukimo metų viską, ką tik galėjo - grožį, protą, gudrumą, išmintį, meilę sau ir gyvenimui, mokėjimą bendrauti ir draugauti, duoti ir imti. Ji ir pasaulin pirma, ir grįžusi namo, visus myli. Ir skrenda į Saulę, ir, būdama namuose, tvarkinėjasi, kuitinėjasi. Savimi moka pasirūpinti ir šalia esančio nepamiršta... Man taip ir nereikėjo jos auklėti. Tik džiaugtis būnant šalia... Vis gi reikia pasakyti, kad būdama beveik tobula, yra ir reikli. Moka užsispirti, norėti ir pasiekti. Moka kantriai ir ramiai paspausti, kad būtų taip, kaip ji nori. Be isterijų, be šantažo...
Mano Lu, nors dar tik šešerių, ji jau gražuolė, išmintinga gulbė... Ir taip norisi, kad pasaulis būtų jai dosnus ir geras...

Prieš pusę metų buvo Patricijai vieneri ir buvo Kalėdos...

Patricijos vieneri metai buvo ypatinga šventė. Ne todėl, kad gimtadienis, ne todėl, kad šventė... Man tai buvo ir Metinių dalis. Gal jų pabaiga. Gal uždegus Patricijos vienerių metų žvakutę baigėsi gedulas. Nors vis dar esu pilna skausmo ir kančios, ilgesio ir netikrumo. Tačiau jau be laukimo. Jau žinau, kad yra taip ir kad visada bus taip. Tačiau žinau ir tai, kad esu dramatiška asmenybė ir niekada nepaliausiu ilgėtis... Nepaliausiu bučiuodama Patricijos skruostus galvoti, kad bučiuoju ir Jį. Tai nereiškia, kad matydama Patriciją matau tik Jį. Ne, Patricija - atskira asmenybė ir negali būti tapatinama nei su manimi, nei su savo tėčiu. Bet visgi nepavargstu vis iš naujo joje ieškoti Jo...
Na, o Patricijos vieneri metai praėjo labai greit...

Daugiau Patricijos gimtadienio nuotraukų:https://www.facebook.com/photo.php?fbid=115504871949903&set=a.115504728616584.23535.100004711714118&type=1&theater

Po Patricijos gimtadienio, prieš pat Naujuosius rašiau: "Vieneri metai... Eglutės žaisliukai liko tokie, kokie ir buvo - tokie, kokie bus ir po daugelio metų. O mes ar likome tokie patys? Patricijos vieneri metai - visas jos gyvenimas. Mano vieneri metai. Kokie buvo jie?.."

Su šiuo įrašu baigiu savo ciklą "Patricijos mėnesiai". Džiaugiuosi, kad pavyko jį įgyvendinti.

Mažoji Karenina. Skola Patricijos 11-am mėnesiui...

Kai Patricijai buvo 11 mėnesių, ją pakvietė filmuotis Italų režisieriaus filme Anna Karenina. "Kitos savaitės pabaigoje Vilniuje pradedama filmuoti drama "Anna Karenina". Levo Tolstojaus romaną mūsų šalyje ekranizuos kanadiečių režisierius Christian Duguay. Pagrindinės filmo herojės vaidmenį atliks italų aktorė Vittoria Puccini. Juostoje taip pat vaidins ir būrys lietuvių, italų, vokiečių, prancūzų aktorių", - rašė Delfyje. Tačiau, kai pasirodė pirmosios žinutės laikraščiuose, mes net nesapnavome apie aktorystę...
O vieną vakarą Živilė prasitarė, kad veža fotografuoti Ugnę į aktorių agentūrą. Mes su Patricija nusprendėme  jas palydėti. Nufotografavo ir mano mažę. Kitą dieną jau gavome kvietimą filmuotis Annoje Kareninoje.
Deja, pirmasis blynas buvo nevykęs - mes su Patricija prastypsojome autobuse virš 2 valandų, baigėsi mūsų laikas ir mus paleido namo. 
Po kelių savaičių vėl pakvietė, nuvykome, ir šį kartą fortūna mums šypsojosi pilna burna - Patriciją filmavo, ją rinkosi režisierius. Ne iš karto, bet jai netgi pavyko! Dabar laukiu filmo, sako - rudeniop pasirodys...
O čia mūsų 11 mėnesių:

Principingasis, ambicingoji ir... upelis...

O Dieve, paskutinis įrašas - prieš krūvą laiko! Nuo 10,5 mėnesio Patricija nutolo cielais keturiais ilgais mėnesiais, per kuriuos augo, sirgo, mokėsi, sėmėsi patirties... Šiandien ji jau žvitri, sumani, gudri ir viso pasaulio norinti metinukė su ketvirčiu! Taip taip, Patricijai jau metai ir 3 mėnesiai. Beveik :)
Pavadinčiau ją Patricija Kaprizingoji, Atkaklioji kovotoja. Nors žodis "kaprizingoji" gal čia ne labai tinka. Bet kokia ji? Paskutinėmis dienomis šitaip galvojau apie visus savo vaikus.
Simonas - ambicingasis, kilnusis ir principingasis.
Luknė - tikra savo vardo atspindėtoja - ji per gyvenimą lyg upelis alma, su džiaugsmu priimdama kiekvieną įlanką, kiekvieną akmenį paglostydama, kiekvieną įdaubėlę užpildydama, kiekvieną kauburėlį apkabindama. Tiek gyvenimo džiaugsmo, tiek meilės, tiek platumo joje!
Patricija... Ji dar labai maža, bet vis gi kovotoja - tai faktas. Atkakli - irgi  - kaip blynas. Bet jos kryptis, tikslas, siekiai - iš šono, neįsigilinus, gal taip - kaprizinga. Tačiau kai būni šalia - matai, ne šiaip, ne iš piršto tas kaprizingumas laužtas. Ir ne iš vaikiško noro mėgdžioti suaugusius. Kai būni šalia - matai - lyg nesutilptų į savo mažą kūną ir amžių. Lyg kas ją, didelę ir išmanančią gyvenimą, būtų nubaudęs ir, lyg pasakoje kokia ragana princesę tapyru paverčia, tai ją kažkas užkerėjęs ir mažan kūnan sukišęs...
Žinau, skamba lyg psichozė. Bet tai ne vien mano mintys, ne vien mano pastebėjimai. Kartais atrodo, kad ji gerai žino, kas yra kas, kur yra kas, kam yra kas. Ir reikalauja to, ką jau žino, o ne to, ką norėtų sužinot.
Pavyzdžiui? Hmmm, kad būtų tai lengva! Ir nepasirodytų juokinga. Pavyzdžiui, ji iš karto žinojo, kas yra saldainis. Pirmas į galvą šovęs faktas. Arba tai, kaip ji reikalavo normalaus maisto, o ne košių - dar tada, kai visi jos bendraamžiai klusniai žiojosi ir ramiai sau nesuko galvos dėl dedamos į burną konsistencijos. Neapgaudavau niekaip. Arba gerti arbatą iš puodelio. Būtent arbatą. Tiesa, ir kavos ji taip pat nori :D Ir limonado, ir sulčių. Nors niekada nerodžiau, niekada nepratinau. Arba, kad gėlės gyvos ir jų skriaust negalima - ji puikiausiai žino, nors namuose beveik nėra jų. Bet kur tenka būti - taip įdomiai į jas žiūri, glosto. Nors iš principo nėra labai švelni ir gerietė.
O kovoja dėl to, ko jai norisi - ragais ir nagais. Visų pirma - rėkia. Gali kąsti, muštis, jei tik pasieks, gali sviesti kokį daiktą. Temperamentas - uch! Tikrai ne mano ir ne JO. Ugninė ji, karingoji princesė Xena, kovotoja revoliucionierė, manifestantė ir visos kitos aršios istorinės asmenybės viename.
Štai ji kokia!
Sako, kad visos ligos iš sielos ir nuo gyvenimo. Ji turi astmą, dūsta - lyg pančiai kokią ją laikytų supančioję, lyg apynasris jauną eržilę pažabojęs. Va, naktį miega ramiai, viskas gerai, atsikelia, gauna porą komandų, pasitinka ją rutina - ir dust, šnopuot ima...
Bet ką daryt? Ką daryt, kai tik puse tikėjimo tokiais dalykais tiki ir neturi kuo pasikliaut? Kai negali nei gyvenimo šiapus, nei anapus įtakot, kai reikia vaiką išmokyt visų pirma laikytis taisyklių ir pažinti ribas. Nes ir pačią tos ribos ir taisyklės labai riboja - reikia be galo daug savidrausmės, savikontrolės, kad sugebėtum nešti ant pečių 3 vaikus, darbą, namą, automobilį... Nėra kada nei savo, nei kitų principų paisyt. Net jei tai kainuoja astmą.
Reikia kažką pažangaus, tobulo ir mielo parašyt. Be mistikos ir be aukštų įsivaizdavimų :)
Ogi myli mano vaikai vienas kitą - labai labai!!!

Patricijai 10,5 mėnesio - vaikšto!

Patricijai jau 10,5 mėnesio. Visa didelė panelė. Jau tiek moka ir žino, kad sunku bepapasakoti. O šiandien dar ir pasileido nuo atramų!
O buvo taip. Rudens atostogų vidury Simonas su Lukne išvažiavo pas senelius. Likom su Patriuke abi 4 dienoms. Dienos kaip dienos, bet vakarais Patricija labai ilgėjosi brolio ir sesės. Bet greit tos dienos prabėgo. Šiandien važiavom į Ukmergę pasitikti vaikų. Patricija taip apsidžiaugė juos namo susigrąžinusi, kad iš to džiaugsmo pradėjo vaikščioti!
Iš pradžių Luknei į ranką įsikibo, kad ši ją vedžiotų (eiti įsikibus 1 ranka - taip pat visai šviežias jos pasiekimas), o kai ir to mažai pasirodė, pasileido nuo visų atramų ir nužingsniavo broliui į glėbį nesilaikydama! Paskui tai pakartojo dar ir dar kartą. Tai džiaugsmo buvo visiems! Tik man nelabai. Labai jau greit Patricija auga...

Pirmasis Patricijos "mama"

Šiandien nuslinkau į miegamą ir atsiguliau, labai norėjau nors pusvalandį nusnūst. Nors ką čia pusvalandį, noriu miegoti, kaip šernas... Patriciją palikau brolio žinioj. Bet gi tie broliai, sėdi sau prie kompo ir tik laikas nuo laiko pasako "baik, negalima"...  Taigi, mano mažoji pašliaužiojo nuo vieno negalima iki kito, girdžiu artėja prie mano durų ir taip gailiai - "mama". Tuo kartu jau ir miegot nebenorėjau :)

A-a-a-a fuuuu

Nuplasnojo vasarėlė, žiedelius susirinko. Paliko tik čežėjimą - sausos žolės, krentančių lapų. Tiesa, tarsi atsiprašydama mestelėjo prieš saulę voratinklių vėrinių - žiba jie, lenda į akis, svaigina trumpalaike perspektyva - galbūt dar rytoj bus šilta, galbūt dar ir kitą dieną. Nebeilgai.
Tokią vieną šiltą dieną fotografavau Patricijos devynis mėnesius. Šalia pirmuosius žingsnius dėliojo Mintė, meiliai miegojo Ugnė... Gražus gražių mergaičių auginimas. Ir svajonė, kad joms bus smagu kartu augti.
Na, o kokia gi ta mūsų devyniamėnė Patricija?
Šitą mėnesį įvardinčiau, kaip dar vieną labai žymų šuolį. Jei būdama 4 mėnesių mano mažylė visa savo siela įsiliejo į pasaulį ir suprato esanti jo dalimi, tai būdama 9 mėnesių ėmė "kalbėti" žmonių kalba. Be abejo, žodis "kalbėti" gerokai persūdo situaciją. Bet jei kalbėjimu laikysime ne tik žodinę verbaliką, tai jis labai tinkamas.
Taigi, Patricija rodo ir sako "atia" (tia-tia-tia), moka parodyti, kad ji jau "dyyyyyydelė" (kelia rankytes į viršų), prisiglaudžia ir daro "myliu - myliu", paprašyta duoda kokį nors daiktą, kurį turi rankose, pasodinta sėdi ant puoduko ir parodo, kada jau ką nors daro - triumfo išraiška veidelyje.
Tokia ta mūsų "kalbėjimosi" pradžia. O vakar ir šiandien ji dainuoja "a-a-a-a pupa". Išeina kažkaip panašiai į "aaaa fuuuu" :))) Dar kartais sako "mama". Ne visai tiksliai, balsės "a" labai trumpos, išeina toks suspaustas žodžio variantas arba tik vienas skiemuo "ma", bet platesnis, atviresnis. Nesu įsitikinusi, kad ji čia tikrai mane jau "mama" vadina, bet ir negaliu teigti, jog ne, nes šimtu procentų žodis pavartojamas tuomet, kai Patricija nori prisišaukti mane, ar jei ir esu šalia, jai labai iš manęs ko nors reikia.
Liūdna, bet 9jo mėnesio sukaktį vėl pažymėjom liga. Vos mėnuo praėjo po ano sirgimo ir vėl sunegalavom. Šį kartą buvo apsėdusi baisi sloga, laringitas. Nieko, išsikapstėme be stiprių vaistų ir komplikacijų.
Na, o šiandien, kuomet Patricijai jau 9,5 mėnesio, ištraukiau jai Luknės nepripažintą stumduką. Oi, kaip patiko! Vaikščiojo mergina plačiais žingsniais, vos spėjau iš paskos ją prilaikydama vaikščioti ir stumduką vairuoti. Tapeno kojytės į visas puses - ir keliuku, ir į žolę... Po tokios mankštos miegojo mergina 2,5 valandos kaip basliukas :)
Štai kokie turiningi mūsų 9 mėnesiai! Tiesa, nuo vakar nakties mokomės miegoti be pienuko. Pirmoji naktis buvo sunkoka - pusantros valandos Patricija rėkė ir prašėsi pamaitinama... Širdį skaudėjo, norėjosi paklusti jos prašymams, bet kuo toliau tuo sunkiau bus, o maitinti vaiką naktimis iki pilnametystės nesinori :)
Na ką, laikas nuotraukai ir bėgsiu miegoti. Nežinia, kokia bus antroji mūsų bepienė naktis...

Kibiras...

Kas suskaičiuos, kiek kartų parašau dienoraštį mintimis ir kiek tų mintinų įrašų iškeliauja į praeitį...

O dabar klausimas - ar prisimenate pirmąjį savo gyvenime pakeltą ir neštą kibirą vandens? Aš prisimenu - pilni jie būdavo labai sunkūs. Tiesa, teisybės dėlei reikėtų parašyti, kad neesu jų daug tampiusi. Bet tikrai teko. Prie ko čia tas kibiras? Ogi nuo vaikystės žinojau, kad pilnas kibiras vandens sveria 10 kg. Lygiai tiek, kiek dabar sveria Patricija. Tik, jei tinkamai meiliai ją paimi - ji visai nesunki. Dar nesunki, kai abi būnam geros nuotaikos. Ko nepasakyčiau apie kibirą :)
Taigi, mūsų tam mielam kibirėliui jau 8 mėnesiai. Jau su visa puse. Ir dabar, kaip niekada, aiškiai ir skausmingai suvokiu, kad nežinau, kur tie 8 mėnesiai pasidėjo. Žiūriu, dairausi atgal - vos kelių dienų vėlės neaiškiai plevena. Vos keli nerimo šešėliai, kelios akimirkos... Gerai, kad nuotraukų daug. Bet vis gi graudu. Rašau ir ašaros kaupiasi - kaip greitai ji auga, kaip ilgai mes be tėčio. Ir kaip norėčiau, kad jis pareitų...
Nors gyvenimas nėra toks niūrus, kaip pirmąjį pusmetį, nors daug vilties spindulių šviečia mano gyvenimo kelyje, nors pradedu juo tikėti ir tuo, kad esu ant "naujo gyvenimo slenksčio". Bet viskas dar tik ateityje, viskas bus nauja ir dar nepažįstama. O Jis - tai, ką turėjau, mylėjau, ką pažinojau ir kuo tikėjau...

Bet ne apie tai šiandien reikia rašyti, o apie ropojančią, čiauškančią, besišypsančią Patriciją. Būtent dabar norėčiau atsisukti ir pamatyti tą akinančią šypseną, tuos baltus dantukus. Bet negaliu - vos tik į ją pažiūrėsiu, vos jai nusišypsosiu, ji visomis savo jėgomis parropos man į glėbį - laiminga ir mylinti. O aš noriu parašyti šį trumpa pasakojimą apie mūsų aštuntąjį mėnesį :)
Taigi, ropoja, birbia, čiauška, įsikibusi stojasi, krausto, čiupinėja, kartais griūna, vedama eina. Amžinai nori ko nors skanaus - bet ko, ką galima būtų paimti ranka ir graužti - obuoliuko, agurko, banano, duonos kampo, barankos, morkos. Valgytų ir karbonadą, čipsus ir rūkytą žuvį, bet neduodu... :)
Vis dar valgo mano pieną, ypač naktimis, nemiega savo lovytėje, nenori būti imama svetimų žmonių, o visų geriausia - pas mamą. Bet net retai matydama pripažįsta močiutę, myli ir džiaugiasi broliu ir sese. Pagarbiai, baimingai nori bendrauti su seneliu, mielai būna su teta Inese ir Živile, kurią labai dažnai mato. Smagiausias reginys - kamuoliu žaidžiantis brolis, lakstantis ir dūkstantis šuniukas.
Prieš pat sueinant 8 mėnesiams mažulė susirgo. Kažkoks virusas buvo įsisukęs... Sunkios tos vaikų ligos... Tiek to, nereikia apie jas.
Tiesa, apie tą lovytę, kurioje nemiega. O galėtų. Nes dabar abi miegame lovoje. Pasikeičiame pusėmis, pavalgome ir vėl miegame. Pagalve užstatau lovos kraštą. Bet ji jau puikia juda erdvėje, gali iškristi, išropoti... Bet kaip jai tą paaiškinti? Tam mielam kibirėliui, kad lovytėje miegoti saugiausia?
Ką gi, keliu nuotrauką ir einu bučiuoti tos pačios mieliausios seilėtos šypsenos :)

Ar moki skaičiuoti iki milijono?

Ar moki skaičiuoti iki milijono? - paklausė kartą Luknė manęs. Nemoku - atsakiau. Nori, aš suskaičiuosiu - vienas, du, trys... dešimt, vienuolika, dvylika, septyniolika, keturiolika, tūzas! - suskaičiavo :)))

Patricijai 6-7 mėnesiai

Vasara, laiko ėdikė, žiū ir aštunto mėnesio sulauksim, o jokio įrašo apie mūsų nebemažą mažę nuo jos penktojo mėnesio nėra.

Taigi, mūsų Patricija - žavi, žvitri, stipri septynių mėnesių karalaitė. Būdama pusės metukų išmoko sėdėti, o septynių su puse jau ir pati atsisėsti. Įsikibusi mėgina stotis. Šiandien turi 5 aiškius dantukus, dar du pasiruošę startuoti, na o aštuntas (apatinis) dar tingi. Kai turėsime visus 8, tikiuosi, duos dievulis kiek poilsio nuo šito kankinančio proceso.
Valgo mergina daržoves, vaisius, uogas ir mėsą. Bei - viską, ką pagauna iš žioplinėjančių savo šeiminykščių. Labai myli mamą, o nuo mamos rankų ir visus kitus. Labiausiai, žinoma, brolį ir sesę! Meilė, žinoma, ne be atsako. Brolis didelis ir stiprus, daug padeda mamai, lydosi nuo mažosios šypsenos, neatsilaiko jos verkimui, kai mama negali prieiti. O Luknė, mano mažoji Luknė, kokia ji šaunuolė! Reikėtų jai daugiau skirti laiko. Kaip puikiai ji tvarkosi su savo vidurinėlės "vargais". Kiek jai pastangų reikia, kad būtų matoma, kaip jai reikia "tiek pat" mylinčio žvilgsnio ir įvertinimo. Ir kaip ji visa tai "susikombinuoja" per dėmesį sesei, "darbą" su mama ir šiaip - savo atkaklumu. Kaip aš ją myliu ir kartais noriu užmyluoti, išbučiuoti!
Ką čia dar... Ogi pasodinta ant grindų, Patricija jau moka "keliauti" - šliaužia sėdėdama :) Pradeda "atrasti" spinteles, dureles ir stalčius.
Na ir šiaip, tai puikus, žavus, mielas kūdikis. Tėtis ja labai didžiuotųsi!

Airija :)

Išlydėjome šiandien Simoną pas senelius, rytoj jis išvažiuos su krikšto mama į Šveicariją. Likom su mergaitėmis trise. Einam nusiimti pinigų bankomatą. Luknė kalba - mama, nusiimk daug pinigų. Gali reikėti daug - maistui pirkti, lėktuvui, jei į kelionę reikėtų važiuoti. Na, į didelę kelionę - į Airiją, Lukniją ar Lauryniją... Kur kur, perklausiu - į Lukniją? Ir čia pat suprantu, kur šuo pakastas - darželyje yra mergaitė Aira, nuo to ir Airija. Tai vadinasi kažkur turi būti ir Luknija, jei yra mergaitė Luknė :)

Norai

Vakar (oi, kol parašiau, tai jau seniai nebe vakar...) buvome prie ežero nuvažiavę. Sena Luknės svajonė šiais metais. Ten nuėjome į salą, kurioje auga senas sausas medis. Tiksliau ne auga, stovi... Luknė susidomėjusi tuo medžiu visko klausinėjo - kodėl sausas, ko jis čia stovi, kam jo reikia ir t.t. Na ir sugalvojau pasaką - sakau tikriausiai čia norų medis. Susidomėjo - kaip norų, kokių norų... Sakau - reikia prieiti ir apkabinus medį paprašyti, kad išpildytų norą. Ji pirma liepia apkabinti ir sugalvoti man. Taip ir padarau. Tada apkabina ji. Klausiu - sugalvojai norą? Sugalvojau. Kokį? Kad šiandien galėčiau maudytis...
Kaip lengva su kai kurių žmonių norais, pagalvojau. Jei tik labiausiai nori to, ką gali turėti - juk mes ir atvažiavome maudytis :)
O mano noras, kaip visada pats sudėtingiausias buvo, kokį tik galėjau sugalvoti...

Princesė

Sekmadienio rytas. Visi aptingę. Lu drybso ant sofos, žiūri filmukus, valgo košę, aš irgi vis dar su naktiniais ir chalatu. Nors rytas baigia virsti pusiaudieniu... Sekmadieniais galima :) Lu laikas nuo laiko ką nors sukomanduoja. "Išvirk košės!". Šiaip dažniausiai mes tokias komandas drauge paverčiam prašymais. Bet šiandien aš tingiu. Vistiek be manęs niekas tos košės neišvirs, tad liepiama ar prašoma turėsiu virti... Po kiek laiko "mama, nunešk lėkštę!". Oiii, šitą aš irgi tingiu... Dar po minutėlės: "mama, atnešk rūbus!". Na jau to per daug, tiek kėsinimosi į savo tingėjimą negaliu pakelt :) "Lukne, aš tau ne tarnaitė ir netarnausiu, atsinešk pati", - pasakau. "Princesėms visada tarnaitės tarnauja", - atsako mano princesė. Ir niekas čia nekaltas - aš pati jai įkaliau į galvą, kad ji princesė. Sutrinku labai trumpam. "O ar žinai, kad princesių mamos yra karalienės ir joms taip pat kažkas tarnauja?" - pusiau teiginiu, pusiau klausimu išsprendžiu problemą ir toliau leidžiu sau nevykdyti komandų ir netgi neauklėti staiga suprincėsėjusios savo mergaitės :)))

Patricijai 4-5 mėnesiai

Ech, pavasaris - ne kompiuterio ir ne dienoraščių metas...
O mūsų Patriukei jau penki mėnesiai. Visa panelė :)
Nežinau, kodėl man atrodo, kad vaikų augime labai magiškas skaičius 4. Bent mano vaikų augime. Vis laukiau, kol Luknei bus 4 metai, o Simonui 14, maniau, kad tada vaikai bus užauginti ir mes gyvensime savo šeimos aukso amžių. Taip ir buvo. Iš tiesų keturmetis vaikas jau savarankiškas, motyvuotas, be nesutramdomų ožiukų. Keturiolikmetis - jau nebe vaikas. Jis atsakingas, sąmoningas, nepriklausomas... Bet kad ir 4 mėnesiai yra ryškus kūdikystės laiptelis, nebuvau suvokusi.
Kai Patricijai suėjo keturi mėnesiai, ji tarsi išnėrė iš vandens, įkvėpė oro ir ištarė - "Labas, pasauli, aš tave matau ir jaučiu taip pat, kaip ir tu mane!". Ji ėmė pasauliui šypsotis, ieškoti bendravimo, suvokti aplinką. Žiūrėk paeini į šoną, ji jau kelia galvelę ir žiūri, kur nuėjai, ką veiki, laukia, kada grįši. Pradėjo reikšti netgi pretenzijas į tai, kad būtų nešiojama, sukiojama, dėliojama taip, kad būtų patogu tą pasaulį matyti!

Na, o dabar, sulaukusi penkių mėnesių, jau visiškai nebepanaši į mažą, bejėgį kūdikėlį. Ji moka sukiotis, vartytis ant šonų, nori sėdėti ir stovėti, jos klauso rankytės, ji puikiai atpažįsta savo nuolatinę žaidimų vietą ir džiaugiasi jon grįžusi po ilgo nebuvimo. Be abejo, pyksta, jei joje užsibūna pernelyg ilgai. Gali pusę valandos žvejoti pašonėj nukritusią soskę ir pagavusi mėginti ją pati įsidėti į burną. Ji kaip šarka sparnais, mosikuoja rankomis ir kojomis, kai mato, kad judinu rūbus ir tuoj gaus valgyti :) Maža to, ji kėsinasi atimti kiekvieną kąsnį, stveria šaukštus, puodukus iš rankų ir žino, ką su jais reikia daryti, nors apart mamos pieno nieko nevalgo! Negana viso to, pastatyta ir laikoma už rankų, ji šoka!
Štai kokia mūsų mažiukė!
O be viso to, pora dienų iki penkto mėnesio, Patricija išdaigino pirmąjį dantuką!

Draugė

Luknė labai draugiška. Ir kuo toliau, tuo labiau jai reikia draugų. Nepavargsta net visą dieną bendraudama su skirtingomis vaikų grupėmis. Iki šio pavasario jos draugystės apsiribodavo darželiu ir draugių vaikais. Bet vieną dieną būdama kieme ji padarė atradimą - "Mama, pas kaimynus vaikų yra!". Reikėjo matyti jos akis - lyg būtų didžiausią pasaulio stebuklą pamačiusi...
Nuo tos dienos Lu draugauja ne tik darželyje ar laukdama retų progų susitikti su draugių vaikais, tačiau ir kieme. Tiksliau - kaime. Ko tik nebuvo - ir su pagaliais vaikai ją iš kiemo vijo, ir pravardžiavo... O ji atkakliai siekė jų draugystės. Kartą, po eilės nesėkmių labai liūdėjo, aš jau ją ruošiau tam, kad, tikriausiai, teks palikti šiuos draugus. Ji išėjo į lauką. Po kokio pusvalandžio pro virtuvės langą pamačiau krūvą vaikų kieme ir triumfuojančias Lu akis. Vis gi jai pavyko!
Labai džiaugiuosi tuo, kad nors pakovoti už save moka. Kartą pas kaimynus kieme rado savo kamuolį. Mažulė, ji patikėjo, kad vėjas ten jį nupūtė... Parsinešė namo proverksmiais pasakodama, kad vaikai ją vagile išvadino ir ketino paskambinti policijai. Jie mėgino jai įteigti, kad jei kamuolys atsirado jų kieme, jis - jų... Visą dieną ir kitą dieną Lu kankinosi, pergyveno, kad vaikai su ja nebedraugaus, pergyveno ir dėl neva iškviestos policijos. Bet vėl sugebėjo problemą išspręsti - vaikai vėl su ja draugauja ir ji turi savo kamuolį...
Na, o per Velykas važiuodama pas močiutę, žiūrėdama pro mašinos langą, svajingai pasakė: "Man ir šie medžiai, ir žolė primena mano draugus...".
Mažoji mūsų draugautoja...

Vaikai...

Sekmadienis, sėdžiu viena namie, visi vaikai kas sau išsilakstė... Ech, būtų dabar P gyvas, džiaugtumėmės tokia ramybe...
Patriukė po langu septintą sapną jau sapnuoja, Lu po kaimą su vaikais duodasi. Iki šiol nerūpėjo jai kaimo vaikai, net nematydavo jų, o čia kurią dieną parlėkė kaip rublį radus - pas kaimynus vaikųųųųųųųų yraaaaaaa!!! Tai nuo to laiko ciokino vis, kada jie vėl išeis, kad galėtų kartu pažaist. Vakar kažkaip laiku nenuciokino, tai kol nuėjo, visi jau po namus išsilakstė. Pasitrynė palei kaimynų daržą ir namo pamatus ir parėjo namo. Šiandien pagaliau pataikė - visa krūva tų vaikų - tai viename, tai kitame kieme. Mergina euforijoje - parlekia, pirštines naujas apsimauna ir vėl lekia... Tegul...
Simonas šiandien sulai už kaimo beržą pragręžė, tai išvažiavo (su mašina!) žiūrėt, ar gerai varva ir kamuolio krepšinio aikštelėj pamėtyt...
Tai štai, tau, moč, ir vaikai - čia turi juos, čia nebeturi...

Išdykęs Patricijos nykštys

Mokau Patriciją savarankiškai užmigti. Pasupuoju, padainuoju, padedu į lovą ir išeinu. Ji rėkia, rankas kandžiojasi, nenori viena... Aš sugrįžtu, vėl pasupuoju, padainuoju... Kartą grįžau, paėmiau ant rankų, ji iš karto kumštuką burnon ir kramto jį, paskui į burną įlindo rodomasis pirštukas. Įlindo - išlindo. Čiulpia - ištraukia. Ištiestas, sulenktas... Po keleto pratimų op - įsirango į burnytę išdykėlis nykštys... Lyg penkeri metai būtų nuslinkę atgal, ant rankų gulėtų mažytė Lu ir čiulptų savo nykštį... Įdomu, ar Patriukė irgi čiulps, čiulptuko juk nepripažino...

Su tuo laiku... Geriu vakar atšalusią kmynų arbatą ir lyg būčiau iškart 3 laikuose - kai visi trys vaikai buvo maži ir kmynų arbata šaukiau jiems pienuką... Tuo pat metu buvau tuomet, kai Simonas buvo kūdikis, kai Lu buvo kūdikis ir dabartyje - kai Patricija yra kūdikis...

Du kąsniai sūrelio...

Rytas... Mažoji miega, geriu kavą. Turiu šaldytuve vieną sūrelį. Imt? Neimt? Imsiu, atbėgs Lu atimti. Neimsiu, sąžinė grauš, kad turiu ir vaikui neduodu... Imsiu...

Tyliai tyliai atidarau šaldytuvą, tyliai tyliai pasiimu sūrelį, o jis tik traktš - trakšt, tas popieriukas... 1/10 sekundės dalies ir link manęs artėja šokinėjantis ir dainuojantis objektas "dran dran dran" ar kažkaip panašiai. Ir kas svarbiausia, žinau, kad jei pasakyčiau, kad čia mano sūrelis, nes ji savąjį jau vakar suvalgė, apsisuktų ir nueitų nusišypsojus ir susigėdus, kad manojo norėjo. Užtai ir noriu pasidalinti. "Imam per pusę?", klausiu. "Geeraaaiiii" - apsidžiaugia....

Ale kokie skanūs buvo pora kąsnių to sūrelio pusės prie kavos, mmmmmmmm...

Jubiliejų metas

Kažkada sakiau - kai vienam mano vaikui bus ketveri, kitam - keturiolika, bus vaikai užauginti ir galėsiu atsipūsti. Taip ir buvo. Pernai, kai Lu suėjo ketveri, o Simonui 14, pasijutau dviejų didelių vaikų mama. Lyg burtų lazdele mostelėjus. Iš tiesų galėjau atsipalaiduoti ir pamėginti atsigręžti į save. Neilgam. Po mėnesio į mūsų pasaulį pasibeldė Patricija. O štai po metų jie jau trise - paauglys sūnus, penkiametė dukra ir kūdikis. O aš vėl mažo vaiko mama. Žaviuosi jais, myliu juos, dievinu kiekvieną dieną šalia jų, bet tyliai galvoju - kai vienai bus ketveri, kitai aštuoneri, o Simonui... Čia mano svajonė nutrūksta. Tada jis jau bus suaugęs ir nežinau, ar tikrai esu tam pasiruošusi...

Na, bet kol kas jam 15 ir kai kas sako, kad jis dar vaikiškas. Žinomas tas kažkas turi vyresnį sūnų...

Va, vaikšto mano penkiolikmetis man už nugaros, nešioja mažąją sesę, o nuo jo žingsnių linksta ne tik grindys, bet ir mano širdis. Koks jis jau didelis...

Patricijai du mėnesiai

Tiksliau jau beveik du su puse, tad aš skolinga įrašą. Kokia gi ta mūsų mergelė, nukritusi į mūsų gyvenimą tiesiai iš dangaus. Ogi tokia pat akyla, kokia ir buvo nuo pat gimimo - žvilgsnis be galo veržlus ir taiklus. Kitaip net nemoku apibūdinti - prisisega savo pilko mėlio knopkutėmis ir žiūri - ilgai ilgai. Pažįstu Piotrą tame žvilgsnyje, jaučiu jį, net šiurpuliukai kūnu nubėga...

Nuo trijų savaičių pradėta repetuoti šypsena jau labai mikli ir plastiška - išraito lūpas - lyg talentingas gimnastes - nuo vos matomo šypsniuko iki plačios ir žavios šypsenos. Spėriai dygsta plaukai. Kai pasižiūri prieš šviesą, pilna galva miniatiūrinio švelnaus ežiuko. Vienaip pažiūrėsi - perregimai šviesaus, kitaip galvelę pasuksi - tamsaus ir ryškaus.

Bet didžiausias, tikriausiai, šio mėnesio laimėjimas - vis aiškiau surandamos ir mėginamos tikslingai panaudoti rankos. Du maži nuo gimimo sugniaužti kumštukai vis dažniau atsigniaužia ir suranda vienas kitą, įvairuoja į burnytę ar negrabiai ir nedrąsiai kibina žaisliukus - išvirkščia, ne delno, pusele... Arba įsikimba man į megztinį, kai maitinu, kai lūpos geria mane - lyg nepaneigiamai tvirtintų - čia mano... Žinoma tavo, mažyle. Aš tavo, kaip ir tu - mano. Mūmyse viena kitos taip daug, kad niekaip negalim viena į kitą atsižiūrėti...

Dieve, kaip man gera turėti Tave, mažute ir kaip negera neturėti JO...