Na, bet niekas jos neprašė ir niekas neišvarė. Nors tema nebuvo pati lengviausia. Kalbinau seniūnę ir nukentėjusius žmones. Seniūnė labai draugiškai priėmė, bet jau buvau girdėjusi, kad ji - puiki moteris. O su nukentėjusiais buvo sunkiau. Žodžiu, esmė tokia, kad mano kalbintosios moters uošviui amputavo koją ir dar šiltą atidavė artimiesiems. Taigi, penktadienį dar tas uošvis gulėjo ligoninėje ir artimieji bijojo, kad jei jie pasiskųs sistema, ligonis gali nesulaukti tinkamos priežiūros. Žinoma man buvo labai gaila tos moters, kuri nuoširdžiai pergyveno ir bijojo.
Pažadėjau jai, kad straipsnyje kiek galima būsiu jautresnė jų jausmams ir baimei ir parodysiu straipsnį prieš dėdama jį į laikraštį.
Redaktoriui šian pasakiau, kad reikia paisyti žmonių noro likti anonimais, ir jis sutiko. Tai gerai.
Taigi, kaip ir pirmas blynas.
Na neskaitant tų kelių straipsnių iš dangaus, kurių aš neskaitau žurnalistiniu darbu :)
Žiūrėsim, kiek bus prisvilęs :)))
O štai ir tas blynas:
Sėdi Vargelis ir mąsto. Norėtų kur nors eiti, bet pirštą skauda. Nors kauk. Įsipjovė surudijusiu gelžgaliu aną savaitę, tai užpūliavo, ištino baisiai. Kad tik nupjaut nereikėtų. Va telefoną turėtų, paskambintų kaimynui Teisybei, tas visada žino – kas ir kaip. O Vargelis visada bijo. Net ir Teisybės bijo. Va, anąkart subjuro Vargelio sveikata, pro šalį ėjo Teisybė ir sako – o tu citrinos arbaton dėk, kad vitaminų daugiau būtų, nuėjo Vargelis į vaistinę, o kur daugiau vitaminų ieškoti ir sako „man ci-ci-ri-cinos su vitaminais“. Mat mikčiojo truputį. Patraukė vaistininkė pečiais ir padavė buteliuką mažą mažyti. Grįžo vargelis namo ir išgėrė visą, kad vitaminų daugiau būtų, arbaton susipylęs... Tai kai išlindo iš savo būdelės už tvarto, akys net išsprogę buvo nuo pagerėjimo...
Tai ir pasitikėk kaimynais. Jau sugalvojo Vargelis, kad neklaus Teisybės patarimo, bet kur tu čia nuo jo išsisuksi. Pats atėjo. Nespėjo Vargelis net laba vakara pasakyt, Teisybė ėmė pasakoti „o tu girdėjai, ar girdėjai naujieną? Gi Petras grįžo iš ligoninės, gydytojai jam koją amputavo, tai vargo dabar turi!“ Vargelis tik nubalo „ko-ko-kokio vargo?“. „Taigi dabar jam reikia tą koją palaidot. Gydytojai sako – vežkis. Tai ir parsivežė maišiukan įsisukęs, ir ką, laidot reikia – neatiduosi šuniui suėst. O kaip laidot, ką ant paminklo rašyt? O kunigą ar kviest? Verkia abu dabar su Petriene, valdžia kapo neduoda. Tai vat kokie dabar laikai, Vargeli. Džiaukis, kol niekas neskauda“.
„Ne-ne-neskauda jau“ - paslėpė Vargelis pirštą kišenėj ir nusprendė, kad nieko Teisybei nesakys... Ir pas gydytojus neis, jei jau numirs, tai bent kartu su savo pirštu, nors kapą gaus...
_____________________________________________________________________________
Gandas. Redakciją pasiekė gandas – žmogui amputuota koja. Operacijai nepasibaigus, dar šilta koja, susukta į politileninį maišą, įduodama artimiesiems, kurie visiškai šito nesitiki. Apie tai, kad reikės pasiimti amputuotą tėvo koją jie nebuvo įspėti. Apimti šoko parsiveža koją namo. Ką daryti toliau? Atvyksta pas savo seniūnę prašyti leidimo koją palaidoti šeimos kape. Kol kas, kol tėvukas dar gyvas.
Gando patikrinimas. Šį gandą iš lūpų į lūpas nešioja pusė miesto, o mes patikrinti einame pas pačią seniūnę Laimutę Griškienę:
- Taip, maždaug prieš porą savaičių atėjo žmonės su prašymu išduoti leidimą palaidoti koją šeimos kape, kad nebūtų apkaltinti vandalizmu. Iš pradžių, šoko apimta, nesupratau, ko manęs prašo. Kaip tai – laidoti koją. Pirminei reakcijai nurimus, susišnekėjome, žinoma, leidimą davėme. Žmonės buvo pasimetę, klausė, ar turėjo medikai teisę taip pasielgti, tad teko aiškintis, kaip ir kas čia yra. Savivaldybės administracijos direktorius Pranas Kamienas susisiekė su Širvintų rajono PSPC vyriausiaja gydytoja Nijole Dimšiene ir nuramino – daugiau tokių dalykų nebus. Žmonės ar jų artiemieji bus iš anksto informuoti apie galimybes palikti arba pasiimti savo kūno dalis.
Taip pat patikrinti gando nuėjome ir apie įvykį klausėme operuotojo žmogaus artimųjų. Jie neneigė, kad nebuvo pasiruošę tokiam įvykiui, sūnui pasiimti tėvo koją buvo ypač sunku. Patvirtino, kad koją palaidojo, minėjo, kad džiaugiasi, jog ji nesimėtys kažkur, o guli šeimos kape. Plačiau komentuoti įvykį atsisakė, nes „viskas yra gerai, jie niekam priekaištų neturi ir nenori nieko sureikšminti“. Tėvukas vis dar guli ligoninėje. Gerbiame jų pageidavimą ir likti anonimais.
Trumpa informacija. Pagal šių metų pradžioje patvirtintus medicininių atliekų tvarkymo saugos reikalavimus infekuotos medicinos atliekos – kūno dalys ir organai (dantys taip pat) turi būti tvarkomi griežtai pagal reikalavimus - pakuojami į dviejų sluoksnių plastikinius nepermatomus maišus arba į plastikinius konteinerius ir perduodami arba deginti, arba kremuoti, arba užkasti kapinėse. Užkasti kapinėse turi laidojimo paslaugas teikiančios įmonės, su kuriomis ligoninė yra sudariusi sutartį. Žmogus turi teisę pasiimti savo kūno dalis, jei to nori ir užpildo specialų prašymą.
Kitą savaitę pratęsime temą, kalbėdami su pačiais medikais, kurie gal plačiau pakomentuos priežastis, kurios juos verčia šitaip elgtis. Kas tai – neatidumas žmogui ar būtinybė? Taip pat prašome žmones, jei turite informacijos apie tokias ar panašias situacijas, prašom skambinti redakcijos telefonu 8-.......
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą