Tai Lu žodžiai motinos dienos proga. Darželyje padarė atviruką ir tokiais žodžiais įteikė...
Keturi metai, tikriausiai, didžiausias grąžos laikas. Kai vaikas tave myli besąlygiškai. Kai jo akys, žvelgdamos į tave pilnos meilės, pagarbos, netgi dievinimo. Kai pasiruošęs išpildyti kiekvieną tavo prašymą - jei tik jaus, kad jo meilė su atsaku.
Štai tokia mano mažylė dabar - mūsų gyvenimas pilnas šypsenos, apsikabinimų, mažų paslapčių apie kišenėje paslėptą rausvą lūpdažį, apie pasikvėpinimą prieš įeinant į grupę darželyje - abi vienais kvepalais... Mūsų gyvenimas pilnas drauge dirbamų darbų darbelių ir tylaus - "padėk man". Ne todėl, kad sunku, o todėl, kad reikia, kad būtum šalia...
Dažnai tenka skaityti, kad mažulyčiai vos gimę kūdikėliai labai myli ir yra prisirišę prie savo mamų, kad jiems reikia betarpiško bendravimo, prisilietimų, kalbinimo... Taip, niekas negalėtų dėl to ginčytis. Tačiau kūdikiui motinos reikia fiziologiškai - kad išgyventų ir egoistiškai, kad augtų (ne tik fiziškai, bet ir emociškai, įgautų bendruomenės požymių). Šiek tiek žiauru, bet tą meilę sulyginčiau su amalo parazitavimu. Kūdikis tiesiog negali be savo mamos išgyventi ir ji jam reikalinga tik tiek, kiek gali pildyti jo poreikius.
Ir tik paaugęs vaikas sugeba išties mylėti - ne tik todėl, kad jo spintoje būtų rūbų, o lėkštėje sriubos, ne tik todėl, kad jam reikia išmokti kalbėti, vaikščioti ir siusioti į puoduką. Paaugęs vaikas myli tikrąja meile - ir alkanas, ir sušalęs, ir aukodamas nenupirktą saldainį vardan taikos ir ramybės.
Ir, beje, tos meilės reikia vaiką išmokyti. Nežinau, ar ji gali būti tokia savaime. Nesmagu, kai ir paaugę vaikai tesugeba būti amalais...
Tiek to, tuos filosofinius nukrypimus. Tiesiog norėjau pasidžiaugti, kad kai Luknė man tarė "tu - mano mylimiausia", girdėjau jos širdies dūžius, jaučiau visą jos esybę, apglėbusią mane mažutėmis rankomis, kuriose tilpo didžiulė jėga - didžiulė meilė...
Po kelių dienų ji paklausė - mama, ar tu pavargusi? Mat visą vakarą pragulinėjau lovoje. Taip, mažute, aš labai pavargusi, - atsakiau. Tai jei tu pavargusi, aš tave paguldysiu, - atsakė. Po kiek laiko ėjome miegoti. Nuvedžiau ją į lovelę, paguldžiau, pasekiau pasaką, kaip visada apsikabinome gulėdamos greta stipriai stipriai. Tada ji klausia - ar tu dabar nuvargusi? Taip, - atsakiau. Tai einame, aš tave paguldysiu. Ji mane už rankos nuvedė į mano lovą, palaukė joje, kol aš nusiprausiu, tada padainavo man dainelę apie žibuokles ir apkabinusi palaikė taip pat, kaip aš ją kas vakarą. Paskui uždarė duris ir grįžo į savo kambarį, į savo lovą...
Mano mažylė :)
Keturi metai, tikriausiai, didžiausias grąžos laikas. Kai vaikas tave myli besąlygiškai. Kai jo akys, žvelgdamos į tave pilnos meilės, pagarbos, netgi dievinimo. Kai pasiruošęs išpildyti kiekvieną tavo prašymą - jei tik jaus, kad jo meilė su atsaku.
Štai tokia mano mažylė dabar - mūsų gyvenimas pilnas šypsenos, apsikabinimų, mažų paslapčių apie kišenėje paslėptą rausvą lūpdažį, apie pasikvėpinimą prieš įeinant į grupę darželyje - abi vienais kvepalais... Mūsų gyvenimas pilnas drauge dirbamų darbų darbelių ir tylaus - "padėk man". Ne todėl, kad sunku, o todėl, kad reikia, kad būtum šalia...
Dažnai tenka skaityti, kad mažulyčiai vos gimę kūdikėliai labai myli ir yra prisirišę prie savo mamų, kad jiems reikia betarpiško bendravimo, prisilietimų, kalbinimo... Taip, niekas negalėtų dėl to ginčytis. Tačiau kūdikiui motinos reikia fiziologiškai - kad išgyventų ir egoistiškai, kad augtų (ne tik fiziškai, bet ir emociškai, įgautų bendruomenės požymių). Šiek tiek žiauru, bet tą meilę sulyginčiau su amalo parazitavimu. Kūdikis tiesiog negali be savo mamos išgyventi ir ji jam reikalinga tik tiek, kiek gali pildyti jo poreikius.
Ir tik paaugęs vaikas sugeba išties mylėti - ne tik todėl, kad jo spintoje būtų rūbų, o lėkštėje sriubos, ne tik todėl, kad jam reikia išmokti kalbėti, vaikščioti ir siusioti į puoduką. Paaugęs vaikas myli tikrąja meile - ir alkanas, ir sušalęs, ir aukodamas nenupirktą saldainį vardan taikos ir ramybės.
Ir, beje, tos meilės reikia vaiką išmokyti. Nežinau, ar ji gali būti tokia savaime. Nesmagu, kai ir paaugę vaikai tesugeba būti amalais...
Tiek to, tuos filosofinius nukrypimus. Tiesiog norėjau pasidžiaugti, kad kai Luknė man tarė "tu - mano mylimiausia", girdėjau jos širdies dūžius, jaučiau visą jos esybę, apglėbusią mane mažutėmis rankomis, kuriose tilpo didžiulė jėga - didžiulė meilė...
Po kelių dienų ji paklausė - mama, ar tu pavargusi? Mat visą vakarą pragulinėjau lovoje. Taip, mažute, aš labai pavargusi, - atsakiau. Tai jei tu pavargusi, aš tave paguldysiu, - atsakė. Po kiek laiko ėjome miegoti. Nuvedžiau ją į lovelę, paguldžiau, pasekiau pasaką, kaip visada apsikabinome gulėdamos greta stipriai stipriai. Tada ji klausia - ar tu dabar nuvargusi? Taip, - atsakiau. Tai einame, aš tave paguldysiu. Ji mane už rankos nuvedė į mano lovą, palaukė joje, kol aš nusiprausiu, tada padainavo man dainelę apie žibuokles ir apkabinusi palaikė taip pat, kaip aš ją kas vakarą. Paskui uždarė duris ir grįžo į savo kambarį, į savo lovą...
Mano mažylė :)
Noutrauką parinkau atsitiktinai. Kažkaip mažokai jų pastaruoju metu. Bet tai irgi į tamą. Meilė tėvynei Lietuvai jai taip pat svarbi. Lėliava (vėliava) - vienas mėgstamiausių puošybos elementų. Lietuva (visai neseniai dar Liepuva) - mėgstamiausia skanduotė, kai rodo krepšinį. Labai jai įstrigo ir darželyje išmokti eilėraštukai ir dainelės. Viena iš jų - apie Vaivos juostas Nemune. Jai - Daivos juostos Nemune :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą