Susirgo mano abi panelės. O kaip tyčia lauke taip sninga ir Lu būtų pačios linksmybės! Vakar jau kosėjo, bet taip norėjo į darželį "su kombinezonu ir rogutėmis", kad išleidau kosėjančią. Ką gi, linksmybės baigėsi temperatūra. Na, bet gal temperatūra geriau už nusivylimą ir liūdesį? Dabar karščiuojanti bet bent laiminga...
Patricija tai šiaip, į kompaniją menką slogą prigriebė, kad per lengva nebūtų su viena ligone tvarkytis. Ir valgo, ir miega, ir kakoja po senovei - gerai. Tik kad šniurkščioja ir privertė įsigyti snargliatraukį, kurio dabartinei slogai neprireikė. Tikiuosi neprireiks. Geriau jau toks daiktas stovi nenaudojamas, negu kad sloga ir to daikto nėr...
Taigi, ta proga šiaušim pas daktarytę ir ta pačia proga mėginsim derėtis dėl Patricijos skiepų atidėjimo šiltesniems laikams...
Tai tiek šios dienos aktualijų.
***
O dabar apie TAI. Planavau pradėti nuo visai kitų dalykų, bet šiandieninė diskusija gruodinukuose pasuko planus kita linkme. Niekada nebūčiau užkliuvusi už paprastų pokalbių apie žmones - kiek ir kada jų prisileisti. Dar prieš gimdymą kilo diskusijos, kurių metu merginos svarstė leisti ar neleisti po gimdymo ligoninėje lankytis tėvams, draugams, kada priimti lankytojus. Šiandien buvo išsakyta nuomonė apie dovanas - kurios reikšmingos, kurios ne... Eilinį kartą susimąsčiau... Po Piotro mirties ir po Patricijos gimimo mano namuose apsilankė rekordinis kiekis žmonių. Daugelis jų čia buvo pirmą kartą. Daugelis jų - ne tik pirmą, bet, gal būt, ir paskutinį. Vieni jų man svarbūs ir mieli, kitų beveik visai nepažįstu (na plačiąja prasme, vardus ir pavardes žinau visų :D )... Vieni jų važiavo išreikšti užuojautos, kiti pasveikinti gimus vaikeliui, treti tiesiog pabūti kartu. Dėkojau Dievui už kiekvieną iš jų. Mano širdyje nebuvo nei netinkamo laiko, nei netinkamos situacijos. Buvo sunku, buvo liūdna, buvo taip, kad norėjosi tik gulėti veidu į samanas ir nieko nematyti, bet net ir pačią liūdniausią akimirką suvokiau, kad kiekvienas žmogus mano namuose ir mano kelyje - žingsnis į gyvenimą. Kad ir kaip to gyvenimo nebenorėčiau. Labai sunku rasti tikslius žodžius, kad parašyčiau tai, ką noriu... Galbūt esmė būtų tame, kad kai suvoki, kas yra žmogaus netektis ir kaip gali būti laikinas kiekvieno žmogaus buvimas tavo gyvenime, kiekvieną žmogų imi vertinti kitaip - kaip vertybę, kad ir laikiną, kad ir vieną kartą trumpam užklydusį į tavo namus...
Tad jau nebesuprantu to, kaip galima nenorėti, jog po gimdymo į palatą ateitų mama ar galvoti apie tai atvykęs draugas atvežė "prasmingų" ar "neprasmingų" dovanų...
Nenoriu visu tuo parašyti, kokia aš "tobula" ir dvasinga. Noriu parašyti apie tai, kaip didėja atotrūkis tarp manęs ir gyvenimo, tarp manęs ir žmonių. Kai baigsis kalbos apie tai, kaip man sunku arba apie tai, kokia gimė Patricija, apie ką aš kalbėsiu su tais žmonėmis? Taigi, kalba ir apie tai, ką rašiau ir anksčiau - vis mažiau manęs manyje ir pasaulyje. Ar supras mane žmonės? Ar kalbės, kaip ne kartą gyvenime teko girdėti apie kitas - po vyro/ vaiko laidotuvių vargšelei protas pasimaišė... Dažnai nukandu savo mintis ties puse sakinio, nes jaučiu, kad nereikia - nereikia žmonėms akių badyti ir jiems gyvenimo gadinti savo liguistomis mintimis apie "kitą prasmę", "kitokį vertinimą". Žemė - žmonių planeta - žmonių su visais jų gyvenimo pipiriukais, o ne vaiduoklių, pradėjusių vertinti tai ko nėra labiau už tai, kas yra...
Labiau norėčiau būti kaip visi...
2012 m. sausio 18 d., trečiadienis
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
6 komentarai:
Vat aš ir stebiuosi, kaip tu sugebi atlaikyt ir dar su dėkingumu priimt visas tas užuojautas. Juk nevisada žmonės "pataiko" su žodžiais. Žaviuosi tavimi.
Sveikatos mergaitėms!
Xena, tie žodžiai visiškai nebesvarbūs, jie savaime jau vertybė, nepriklausomai nuo turinio. Be to, dauguma šalia atsiradusių žmonių stebuklingai mokėjo tiesiog būti šalia, išklausyti. Kaip ir tu :)
Vi, man labai gera skaityti apie tavo nuostabias mergaites, nors ir liūdną dienoraštį.
Gal vienais atvejais nutylėti geriau negu "badyti akis", bet man atrodo, kad tavo patirtis yra ir gyvenimo išmintis. Turbūt priežastis, kada tai išsakyti, kada nutylėti yra ne tame, kad pagalvos "ku-kū", o santykiai su pašnekovu. Nesupras tas, kas nenorės.
Linkėjimai.
Egluže, be abejo tu teisi, yra žmonių, su kuriais esu ar pasiruošusi būti visiškai atvira ir nebijau būti tokia, kokia esu. Bet yra kitų žmonių, puikių žmonių, kuriems per sunki užduotis ilgai ar dažnai būti šalia... Dažnai tenka būti su kauke... Bet tai nėra blogai ir tai nėra man sunku :)
O ta gyvenimo išmintis... velniop ją, geriau būčiau kvaila kaip bato aulas, bet laiminga...
Taip, aš suprantu, kad kaina yra per didelė, kad ieškotum, kaip patirtis praturtina. Gal net ne tai norėjau pasakyt. Aš iš viso jaučiuosi per menka prieš tokį likimo mostą, kad galėčiau ką nors pasakyti, kuo pati būčiau tikra...
Egle, vistiek ačiū, kad sakai. Visi mes menki, bet, tikiuosi, ne tam, kad likimas galėtų jaustis visagaliu...
Rašyti komentarą