Jūsų vaikai nėra jūsų...

Jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.

Esu skolinga Simono gimdymo istoriją. Kuriai jau 14 metų. Ir negaliu pasakyti, kad ji mano atmintyje tokia ryški, lyg būtų viskas nutikę vakar. Greičiau pasakyčiau, kad neįtikėtina, kad tai tikrai vyko su manimi, neįtikėtina, kad tuomet buvau dvidešimt trejų ir kad gyvenimas man atrodė ilgas ir bekraštis, o aš jame – vertybė, beje, pati svarbiausia. Ne, nebuvau labai pasitikinti savimi. Atvirkščiai, kiek save pamenu, mane kamavo kompleksai, daug ko savyje gėdijausi, daug ką slėpiau. Tačiau vistiek atrodė, kad Pasaulis žino, kokia aš vertinga, tik kai kurie žmonės – buki ir žiaurūs. Nuo tokių labiausiai slėpiau save. Manau, kad iki šiol nei aš savęs, nei kiti manęs gerai nepažįsta. Tik jau nebetikiu savaiminėmis vertybėmis. Yra tik savaiminiai “sėkmės” arba savaiminiai “nesėkmės” kūdikiai. Kurie, beje, to kūdikio vertingumo neapsprendžia…
Na, bet grįšiu 15 metų atgal. Gal kai kam tai atrodo visai neilgas laiko tarpas. Man- ištisas kalniečio McLoudo gyvenimas.
Taigi, kaip dabar pamenu vyro klausimą praėjus kelioms savaitėms po vestuvių. Gal net mėnesiui – kada turėtum sirgti mėnesinėmis? Geras klausimas, pagalvojau. Nebepamenu, ar turėjau savo mėnesinių kalendorių, nebepamenu net, ką jam atsakiau. Tik pamenu, kaip įsikišusi testą su dviem rožinėmis II į užpakalinę džinsų kišenę atvažiavau pas tėvus savaitgaliui. Tiksliau su vyru atvažiavome. Buvau tokia laiminga, pilna jėgų, kad norėjosi dangų išbučiuoti. Buvo birželio pabaiga – pati šienapjūtė tėvo laukuose. O tam tais laikais reikėjo ir gerokos rankų pagalbos. Ne taip, kaip dabar…
Taigi, mama paprašė nueiti į laukus pas tėtį padėti. Nebuvo laiko apie nieką pasišnekėti, tad persirengusi, eidama pro duris, tiesiog įbrukau mamai į delną testą ir išlėkėme su vyru grėbti šieno – be proto jauni ir laimingi. Bent man taip atrodė… Net nepagalvojau, kad mama tiesiog gali nežinoti, kas per daiktas liko jos delne.
Mobiliųjų irgi dar nebuvo, tad grįžusi radau mamą gerokai sunerimusią. Kas čia, - paklausė. Ar tai rodo, kad turėsi vaikelį? – visgi jos nuojauta neapgavo ir ji susigaudė, kas per daiktas tos dvi rožinės II. “Kodėl išeidama nepasakei, jaudinausi, juk šieną grėbti nelengva” – iškart pradėjo saugoti. Mano mamai kūdikiai visada buvo šventi.
Tačiau jaučiausi labai gerai. Apart kokį porąkart susisukusios galvos, vėmimo du kartus nuo kavos ir sneakers ledų bei “smirdančių” šviežių agurkų, nebuvo nieko, kas galėtų apsunkinti nėštumą. Nei veržė, nei spaudė, nei skaudžiai spardė, nei tempė, nei kietėjo, nei tino, nei kas kita buvo. Atrodė, kad taip ir turi būti. Ir tik po 10 metų, laukdamasi Lu, sužinojau, koks sunkus gali būti nėštumas…
Taigi, augau, storėjau, linksmėjau ir su nekantrumu laukiau gimdymo. Gydytojai pranašavo dukrytę, tačiau niekaip negalėjau jos įsivaizduoti. Vos užsimerkdavau, prieš akis stovėjo mažas bernaitis...
Kaip ir visos pareigingos pirmakartės, gimdyti pradėjau 2 savaitėmis anksčiau. “Man jau skauda, man susitraukinėja, man kažkas yra”, - padejavau mamai. O ji, linkusi priimti realybę veikiau tokią, kokios nori, nei kokia yra išties, ir dar labiau laukdama to lėliuko už mane, suskubo raginti tėtį – “Vilma gimdo, vežam”.
Tais laikais pradėjusių sąrėmiauti moterų prieš pat termino pabaigą, namo jau nebepaleisdavo. Paguldė į nėštumo patologinį, net nesiaiškinę per daug – tikri tie mano sąrėmiai ar butaforiniai. Liepė lakstyti laiptais ir kuo daugiau vaikščioti, kad greičiau prasidėtų gimdymo veikla. Pralaksčiusi pusę nakties nuvargau ir parėjau į palatą. Susitaikiau su mintimi, kad dar ne DABAR. Per daug nesielvartavau. Tais laikais juk nei interneto, nei SM nebuvo, tad tiek nėštukių vienoje vietoje man atrodė kaip kurortas – plepėjome, pasakojomės, aptarinėjome ir kartu laukėme savo stebukliukų. Mus lankydavo vyrai, pilnomis tašėmis valgių tėvai ir uošviai, gydytojai neatakavo nei gąsdinimais, nei per dideliu dėmesiu, nes visų “bėdos” buvo tos pačios – paruošiamieji sąrėmiai. Gulėjau nedidelėje provincijos ligoninėje, tad išties buvo ramu ir saugu.
Būčiau galėjus taip dar 9 mėnesius gulėti, tik labai jau norėjosi susitikti su savo mažyliu, tad kiekvieną laisvą minutę galvojau – kad tik greičiau!
Nepriklausomai nuo mano skubėjimo ir norų, vaikas pasibeldė lygiai tą dieną, kurią turėjo. Vasario 21 dienos ankstų rytą, kai dar seselės su termometrais nevaikščiojo, nubudau nuo maudenimo kažkur nugaros apačioje. Pamaudžia – nutyla, pamaudžia – nutyla. Kai išsibudinau iš snaudulio, supratau – tai yra TAI. Ir TAI jau vyksta!
Kai užėjo į palatą seselė su termometrais, pasakiau jai, kad jau jaučiu artėjantį gimdymą…
Toliau viskas sekė savaime. Skambutis vyrui (laidiniu telefonu :D ), tėvams, gydytojos apžiūra ir diagnozė – taip, TAI jau vyksta, tik dar pati pradžia, ramiai grįžk į palatą ir lauk.
Grįžau ir laukiau. Kažkada atvažiavo vyras, kažką su juo tarėmės, nepamenu smulkmenų. O gal jis atvažiavo tik po pietų, gal dirbo… Lyg ir vieną save palatoje pamenu…
Atmintis labai gerai “rodo” maždaug trečią valandą po pietų. Kai užeina sąrėmis, iš skausmo net pritupiu. Palatos kaimynės pavydžiai žiūri į mane – aš vis dar šypsausi, bet jau tuoj tuoj gims mano vaikelis, o joms dar kažin kiek laukti…
Apie 18 val mane nuveda į gimdyklą. Vyras jau tikrai šalia. Klizma, maršrutas “vienas koridoriaus galas – kitas koridoriaus galas – wc – vėl koridorius”. Vyras masažuoja nugarą per sąrėmius, o aš vis dar šypsausi, nors skauda jau “labai”. Iš tiesų, kas yra “labai skauda” aš sužinosiu tik po 10 metų, gimdydama Lu. Bet tąkart man atrodė, kad skauda LABAI.
Laikas nuo laiko apžiūrėdavo akušerė, kaklelis vėrėsi normaliai, bet ji vis norėjo padėti. Nuo to labai skaudėjo, bet gi aš nežinojau – matyt, taip reikia, jei jau taip daro. Tik vėliau, lankantis su nervingu vaikeliu pas neurologą, gydytoja paklaus – ar nebuvo skubintas gimdymas dirbtinai…
Taigi, tąkart viskas ėjosi sklandžiai – kaip ponas Dievas ir akušerės norėjo…
Po kiek laiko, kai atsidarymas buvo beveik pilnas, paklausė manęs, ar noriu stumti. Aš pamėginau – tik tūpt - oooi, kaip norėėėjau! Vos išsitiesti bepavyko. Puiku – pasakė ir, liepę persirengti gimdymo marškinius, nuvedė į pačią gimdyklos šerdį – gimdymo lovą.
Labai gerai pamenu tą sovietinę gimdyklos aplinką – baisias plyteles, tinką, bet man tai buvo nė motais. Niekada savo savijautos nesiejau su aplinka…
Ant stalo viskas klostėsi greitai ir beveik sklandžiai. Liepė stumti – stūmiau, liepė nestumti – nesupratau – plyšau. Be to, ir stumti nemokėjau, stūmiau ne pro aną galą, o pro akis – net kapiliarai sutrūkinėjo, tačiau vaikas vistiek gimė “pro ten”. Nepaisant viso šito, viskas buvo labai gerai – prižiūrima krūvos medikų (gi provincija, gimdo moterys ne kasdien, tai kas netingi, tas ir ateina “padėt”, tik manęs tai netrikdė, įsivaizdavau, kad jos visos džiaugiasi mano pasiekimais…. Gal ir džiaugėsi...), šiek tiek plyšusia tarpviete ir suplėšiusi pusę savo veido kapiliarų, be 10 minučių aštuntą vakaro pagimdžiau savo vaikelį. Nepamenu tos akimirkos, kas ką sakė, kūdikis pravirko iškart, man tai buvo svarbiausia. Norėjau jį paimti, paliesti, priglausti. Kitas pasaulis išnyko. Buvau tik aš ir jis – mano vaikelis. Pribuvėja paėmusi mano vaiką už galvutės ir kojyčių pakėlė virš pat manęs ir pasakė – sūnus. Vyras, stovėjęs galvūgalyje, iškėlė rankas – Jesss! O aš kelias sekundes nesupratau, ką tai reiškia. Tą akimirką nesuvokiau, kad vaikai būna berniukai ir mergaitės, kad be manęs yra dar vyras galvūgalyje ir jis turėjo kažkokių norų, kurie išsipildė. Lyg iš gilaus transo grįžau į realybę… Nuostabią ir nepakartojamą…
Susiuvus menką žaizdelę ir atbuvus privalomą laiką gimdykloje, buvau nuvežta į palatą. “Kai vaikas nubus, atvešime pamaitinti, o dabar pailsėkit”, - pasakė. Vyras išvažiavo į namus. Kad jos būtų žinoję, kiek man kainuos tie žodžiai!. Kur jau aš užmigsiu, man buvo šalta, drebėjau kaip lapas. Praėjus kelioms valandoms jau ėmiau laukti, kad atneš man tą vaiką maitinti, juk mažas, kiek jis ten to pienelio tegavo, kelis lašus, turi išalkti. Kur jis, kodėl neatveža? Gal kas atsitiko? Kodėl neatveža mano vaiko? Gal jam blogai, gal jis mirė, ir man niekas nesako, kad “pailsėčiau”… K u r m a n o v a i k e l i s!?.. Duokit jį man… nežinau, kiek taip pragulėjau net ant šono neapsiversdama ir bijodama ryto, kai man bus pasakyta – turite būti stipri…
Iš ryto galvą įkišusi seselė paklausė, ar viskas gerai, ar buvau šlapintis. Nieko jos nepaklausiau. Bijojau. Pasakiau, kad nežinojau, kad galiu keltis, nesišlapinau.
Oi, tai greitai bėk, gali būti blogai, pasakė. Atsikėliau, nušliaužiau į wc. Pasaulis buvo juodas. Jei jau mano pasiusiojimas svarbesnis už vaiką, kuris jau seniausiai turėjo būti išalkęs, vadinasi jo jau nebėra... Atlikusi tokį svarbų ir privalomą pasiusiojimą, ėmiau tyliai slinkti link naujagimių palatos. Kiekvienas žingsnis buvo pilnas vilties ir nevilties. Bijojau, kad jo ten nepamatysiu…
Palatoje buvo kokie trys naujagimiai. Savąjį blondiną pamačiau iškart. Miegojo su nutįsusia pieno vaga per visą smakrą. Vos nesuklupau iš tos laimės. Mano kūdikis gyvas! Norėjosi rėkti, šaukti, dainuoti! „Norėjome, kad pailsėtum, kita mamytė turėjo daug pienuko, tai pamaitinom“, - vėliau paaiškino seselės. Suprantama – gi gavo “pyrago”, tai stengėsi…
Toliau viskas ėjosi puikiai. Kliudė tik karantinas – net mama negalėjo aplankyti. Buvo įleidžiamas tik vyras, ir kartą įsipirko uošviai. O juk taip tokiomis dienomis reikia mamos!
Dabar mano blondinui jau 14. žiūriu į jį ir jaučiu - Jo siela gyvena rytojaus namuose, kurių aš net slapčiausiose svajose negaliu pamatyti… kažkada per mane atėjęs, jis jau beveik suaugęs, savarankiškas žmogus. Tik žiūrėdama pro tokią metų tolybę ir matydama prieš save jau beveik užaugusį žmogų, suvokiu – kiek motinoms daug duota – būti tiltu į ateitį. Kitų žmonių, kitos kartos ateitį. Ir koks stebuklas yra savo rankose laikyti mažą, bejėgę, kvepiančią tavimi tos ateities dalelę…