Nejau...

Nejau visus ilgus devynis mėnesius neradau laiko dienoraščiui? Per tiek laiko galėjo gimti dar vienas žmogus!
Be proto greitai bėga tas laikas... Be proto daug permainų, daug rūpesčių nubėgo. Bet šis dienoraštis vaikams, o ne mano bėdoms. Lyg motinų motina tikiu ir galėčiau kiaurai krūtinę kumščiu pradaužti, kad mano vaikų gyvenimas bus lengvesnis.
Na, o mano vaikai - jau dideli ir nuostabūs. Visada sakiau, kad kai vienam bus 14, kitam - 4, mano vargai baigsis. Taip ir nutiko. Simonas nustojo bijoti, įgavo vidinės ramybės (gal ir per daug, gal iš P mėgdžioja). Luknė tapo savarankiška, daug žinančia ir mokančia bei be proto mylinčia mamą panele. Kas rytą apsikabiname lyg po ilgo nesimatymo. Kas vakarą išsičiučiuojame, lyg išsiskirdamos mėnesiui.
Na, o dienos pilnos visokių pasišnekėjimų, darbų darbelių, dabar, pavasarį, pumpurų apžiūrėjimo, gėlių "rokavimo". Net nežinau, kada ji užaugo ir iš kur tokią gerą atmintį turi - prisimena galybę paukščių pavadinimų (na ne enciklopedijos mastui, o keturmetės), vardina gėles, rūpinasi vištomis, katinais ir savo neklaužadomis nykštukais iš vakarinės pasakos... Jau nueina į parduotuvę viena, suplauna pati indus, išsiurbia grindis, padeda man sėti, sodinti. Ne apie tai aš čia, ką ji nudirba, bet apie meilę gyvenimui. Kaip gera būti keturmečiu, kai myli mamą, visą pasaulį ir net indų plovimą... Niekas gi jos neverčia. O dar ta mama taip dažnai būna liūdna, pikta ir pavargusi...
Nežinau, kodėl pasaulis taip surėdytas... Kai auginau Simoną, buvau 1000 kartų linksmesnė ir, rodosi, daug daugiau daviau vaikui. Lu gauna dešimteriopai mažiau, tačiau yra dešimteriopai linksmesnė, ramesnė ir savarankiškesnė, labiau mylinti gyvenimą... Simonas, berods, mylėjo tik mamą ir močiutę - bet kartu, vien močiutė irgi netiko. Vien mama buvo gerai.
O atrodo, kad turėjo atviromis akimis žvelgti į pasaulį, juo pasitikėti ir tikėti, kaip tikėjo jo mama...
Šiandien jis jau paslaptingas keturiolikmetis jaunuolis. Jau nebepažįstu jo pasaulio. Manęs jame vis dar daug, tačiau ir tas santykis su manimi - nebe betarpiškas, o jo asmeninis: "Jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalite aplankyti"... Štai kada išsipildo Pranašo žodžiai. Toli gražu ne nuo vaiko gimimo... Ir nežinau, kokiais žodžiais paliesti jo rytojaus namus, kad jam juose vėliau būtų gera gyventi. Pranašas nepasakė, ką daryti, kai paaugliai neklauso...
Štai tiek šiandien. Tikiuosi, dažniau užsuksiu. Juk tiek stebuklingų akimirkų mūsų gyvenime :)