Draugė

Luknė labai draugiška. Ir kuo toliau, tuo labiau jai reikia draugų. Nepavargsta net visą dieną bendraudama su skirtingomis vaikų grupėmis. Iki šio pavasario jos draugystės apsiribodavo darželiu ir draugių vaikais. Bet vieną dieną būdama kieme ji padarė atradimą - "Mama, pas kaimynus vaikų yra!". Reikėjo matyti jos akis - lyg būtų didžiausią pasaulio stebuklą pamačiusi...
Nuo tos dienos Lu draugauja ne tik darželyje ar laukdama retų progų susitikti su draugių vaikais, tačiau ir kieme. Tiksliau - kaime. Ko tik nebuvo - ir su pagaliais vaikai ją iš kiemo vijo, ir pravardžiavo... O ji atkakliai siekė jų draugystės. Kartą, po eilės nesėkmių labai liūdėjo, aš jau ją ruošiau tam, kad, tikriausiai, teks palikti šiuos draugus. Ji išėjo į lauką. Po kokio pusvalandžio pro virtuvės langą pamačiau krūvą vaikų kieme ir triumfuojančias Lu akis. Vis gi jai pavyko!
Labai džiaugiuosi tuo, kad nors pakovoti už save moka. Kartą pas kaimynus kieme rado savo kamuolį. Mažulė, ji patikėjo, kad vėjas ten jį nupūtė... Parsinešė namo proverksmiais pasakodama, kad vaikai ją vagile išvadino ir ketino paskambinti policijai. Jie mėgino jai įteigti, kad jei kamuolys atsirado jų kieme, jis - jų... Visą dieną ir kitą dieną Lu kankinosi, pergyveno, kad vaikai su ja nebedraugaus, pergyveno ir dėl neva iškviestos policijos. Bet vėl sugebėjo problemą išspręsti - vaikai vėl su ja draugauja ir ji turi savo kamuolį...
Na, o per Velykas važiuodama pas močiutę, žiūrėdama pro mašinos langą, svajingai pasakė: "Man ir šie medžiai, ir žolė primena mano draugus...".
Mažoji mūsų draugautoja...