Jau trys... Tikrai labai keista, laikas lekia, kaip lėkęs - džiaugiesi tu, ar gedi, vienodai jam. Juk taip neseniai apsikabinusi pilvą galvojau - kokia bus ji, ar panaši į savo tėtį. Nežinau, gal jau ir rašiau, bet jau po pirmos echoskopijos parašiau P žinutę, kad vaiko kojos ilgos, kaip tėčio, tai mūsų tėtis atrašė "manekenė bus... nors vienas vaikas bus į mane panašus". Atspėjo ir dėl "ji", ir dėl panašumo...
Taigi, jau tris mėnesius žiūriu į savo, į mūsų Patriukę - kiekvieną jos milimetrą matuoju akimis ir širdimi, kiekvieną matą pažymėdama bučinukais. Kartais net pagalvoju, kad vaiko smilkiniai yra mamos bučiniams surinkti, kai priglaudus vaiką meilė viduje nebetelpa. Žinoma, kartais pagalvoju ir apie tai, kaip norėčiau gerai išsimiegoti ar nubudus rytą tiesiog nieko negalvoti, nieko neveikti. Visokia ta motinystė...
Na, o Patricija vis mėgina savo kūno galimybes - kaip ant šoniuko pasiverst, kaip tiltelį padaryt, rankytes į burną susikišus skrandį pasiekt. Jau puikiai moka pakabintais žaislais "grot". Beliko išmokti juos nutvėrus į burną įsikišt. Dabar dar kol kas nutveria ir paleidžia, nesupranta, kad ten, kur baigiasi jos ranka, baigiasi ir jos įtaka - žaislai minčių ir norų neklauso...
Ant pilvo vis dar nenori gulėt, bet jau nebe taip pyksta, kartais net kelias minutes paguli. Kartais netgi pavyksta nusiversti nuo pilvo ant nugaros, tik kol kas nesupranta, nei kaip tai pavyksta, nei kuo tai naudinga.
Mooookaaaa žviegt!!! Jei tik kas nepatinka, žviegia. Jei žviegimo niekas neklauso, tada jau bando rėkimu...
Labai myli Lu, bet dar labiau Simoną - rankomis, kojomis, akimis ir visa širdute mataruojasi jį pamačiusi.
Kas dar? Ogi mažiau miega, rečiau valgo ir rečiau kakoja :))))
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą