Tiksliau jau beveik du su puse, tad aš skolinga įrašą. Kokia gi ta mūsų mergelė, nukritusi į mūsų gyvenimą tiesiai iš dangaus. Ogi tokia pat akyla, kokia ir buvo nuo pat gimimo - žvilgsnis be galo veržlus ir taiklus. Kitaip net nemoku apibūdinti - prisisega savo pilko mėlio knopkutėmis ir žiūri - ilgai ilgai. Pažįstu Piotrą tame žvilgsnyje, jaučiu jį, net šiurpuliukai kūnu nubėga...
Nuo trijų savaičių pradėta repetuoti šypsena jau labai mikli ir plastiška - išraito lūpas - lyg talentingas gimnastes - nuo vos matomo šypsniuko iki plačios ir žavios šypsenos. Spėriai dygsta plaukai. Kai pasižiūri prieš šviesą, pilna galva miniatiūrinio švelnaus ežiuko. Vienaip pažiūrėsi - perregimai šviesaus, kitaip galvelę pasuksi - tamsaus ir ryškaus.
Bet didžiausias, tikriausiai, šio mėnesio laimėjimas - vis aiškiau surandamos ir mėginamos tikslingai panaudoti rankos. Du maži nuo gimimo sugniaužti kumštukai vis dažniau atsigniaužia ir suranda vienas kitą, įvairuoja į burnytę ar negrabiai ir nedrąsiai kibina žaisliukus - išvirkščia, ne delno, pusele... Arba įsikimba man į megztinį, kai maitinu, kai lūpos geria mane - lyg nepaneigiamai tvirtintų - čia mano... Žinoma tavo, mažyle. Aš tavo, kaip ir tu - mano. Mūmyse viena kitos taip daug, kad niekaip negalim viena į kitą atsižiūrėti...
Dieve, kaip man gera turėti Tave, mažute ir kaip negera neturėti JO...
