6 ir 16... Žaidimai baigėsi...

Žiema kaip visada, tai yra, jau 16 metų, kaip baigėsi Simono ir 6 metai, kaip baigėsi Simono ir Luknės gimtadieniu.
6 ir 16, pasirodo, daug rimčiau nei 5 ir 15. Ir visiškai kitaip, nei buvo mano išsvajotaisiais 4 ir 14... Jei 4 ir 14 pavadinčiau aukso amžiumi, tai 6 ir 16 - aukštosios elektros įtampos amžiumi. Nebepažįstu savo sūnaus. Jau užmiršau, kaip jis šypsosi, kaip būna dėmesingas, kaip kepa pyragus ir laukia grįžtančių į namus. Užmiršau, kad kadaise kasdien, pasibaigus pamokoms, paskambindavo tai pranešti ir pasakyti, kad važiuoja namo. Paskui - kad jau parvažiavo... Dabar, kai jau trinktelėjo 16, kartais suprantu, kad jau vakaras, aš dar ne namuose ir man niekas neskambino... Kartais net sunerimstu - o gal jo nėra namuose, šešėlis perbėga išgąstingomis mintimis mano veidu. Skambinu pati: pyyyyp... pyyyyp... pyyyyp... alio... nieko nesakantis, abejingas balsas. Ačiū Dievui, namie...
Būna, atžagarus, būna piktas. Bet dažniausiai abejingas. Nežinau, ar čia paauglystė, ar čia kokios rimtos kančios. Įpareigojimai, darbai lieka kažkur praeitį arba ateity. Žvilgsnis be atsako, kompiuteris, piktos replikos sesėms, ypač Lu...
Tik kartais, nežinau net kokiais atvejais, grįžta tikrasis Simonas - linksmas, norintis kažką nuveikti, kalbantis. Tuomet ir sesėms nuskyla - eina su jomis pažaisti, pakalbina... Gražu žiūrėti... Arba vakarais, kai ūpas, girdžiu, kaip kalbasi kambaryje su Lu. Negirdžiu apie ką, bet man be galo smagu klausytis to vyriško dudenimo ir Lu švelnaus atitarimo... Kartais ir Patriciją panešioja, pakiloja - ligi dangaus. Kartais Lu pavežioja motoroleriu. O ji juokiasi, krykščia visu balsu!
Tokia tat niūroka mūsų pirmoji paauglystė su mažomis atokvėpio salelėmis. Lyg šokoladas su riešutais...
O Lu? Ji dar ne paauglė, bet jau ir ne vaikas. Pradėjus augti tikriesiems dantims, ėmė skleistis mergiškas grožis, švelnūs jos bruožai, rodos, kasdien tampa dar gražesni. Kartais žiūrėdama į ją negaliu atsigėrėti... Ne tik grožiu. Susirinko ji per 10 mano laukimo metų viską, ką tik galėjo - grožį, protą, gudrumą, išmintį, meilę sau ir gyvenimui, mokėjimą bendrauti ir draugauti, duoti ir imti. Ji ir pasaulin pirma, ir grįžusi namo, visus myli. Ir skrenda į Saulę, ir, būdama namuose, tvarkinėjasi, kuitinėjasi. Savimi moka pasirūpinti ir šalia esančio nepamiršta... Man taip ir nereikėjo jos auklėti. Tik džiaugtis būnant šalia... Vis gi reikia pasakyti, kad būdama beveik tobula, yra ir reikli. Moka užsispirti, norėti ir pasiekti. Moka kantriai ir ramiai paspausti, kad būtų taip, kaip ji nori. Be isterijų, be šantažo...
Mano Lu, nors dar tik šešerių, ji jau gražuolė, išmintinga gulbė... Ir taip norisi, kad pasaulis būtų jai dosnus ir geras...

Prieš pusę metų buvo Patricijai vieneri ir buvo Kalėdos...

Patricijos vieneri metai buvo ypatinga šventė. Ne todėl, kad gimtadienis, ne todėl, kad šventė... Man tai buvo ir Metinių dalis. Gal jų pabaiga. Gal uždegus Patricijos vienerių metų žvakutę baigėsi gedulas. Nors vis dar esu pilna skausmo ir kančios, ilgesio ir netikrumo. Tačiau jau be laukimo. Jau žinau, kad yra taip ir kad visada bus taip. Tačiau žinau ir tai, kad esu dramatiška asmenybė ir niekada nepaliausiu ilgėtis... Nepaliausiu bučiuodama Patricijos skruostus galvoti, kad bučiuoju ir Jį. Tai nereiškia, kad matydama Patriciją matau tik Jį. Ne, Patricija - atskira asmenybė ir negali būti tapatinama nei su manimi, nei su savo tėčiu. Bet visgi nepavargstu vis iš naujo joje ieškoti Jo...
Na, o Patricijos vieneri metai praėjo labai greit...

Daugiau Patricijos gimtadienio nuotraukų:https://www.facebook.com/photo.php?fbid=115504871949903&set=a.115504728616584.23535.100004711714118&type=1&theater

Po Patricijos gimtadienio, prieš pat Naujuosius rašiau: "Vieneri metai... Eglutės žaisliukai liko tokie, kokie ir buvo - tokie, kokie bus ir po daugelio metų. O mes ar likome tokie patys? Patricijos vieneri metai - visas jos gyvenimas. Mano vieneri metai. Kokie buvo jie?.."

Su šiuo įrašu baigiu savo ciklą "Patricijos mėnesiai". Džiaugiuosi, kad pavyko jį įgyvendinti.

Mažoji Karenina. Skola Patricijos 11-am mėnesiui...

Kai Patricijai buvo 11 mėnesių, ją pakvietė filmuotis Italų režisieriaus filme Anna Karenina. "Kitos savaitės pabaigoje Vilniuje pradedama filmuoti drama "Anna Karenina". Levo Tolstojaus romaną mūsų šalyje ekranizuos kanadiečių režisierius Christian Duguay. Pagrindinės filmo herojės vaidmenį atliks italų aktorė Vittoria Puccini. Juostoje taip pat vaidins ir būrys lietuvių, italų, vokiečių, prancūzų aktorių", - rašė Delfyje. Tačiau, kai pasirodė pirmosios žinutės laikraščiuose, mes net nesapnavome apie aktorystę...
O vieną vakarą Živilė prasitarė, kad veža fotografuoti Ugnę į aktorių agentūrą. Mes su Patricija nusprendėme  jas palydėti. Nufotografavo ir mano mažę. Kitą dieną jau gavome kvietimą filmuotis Annoje Kareninoje.
Deja, pirmasis blynas buvo nevykęs - mes su Patricija prastypsojome autobuse virš 2 valandų, baigėsi mūsų laikas ir mus paleido namo. 
Po kelių savaičių vėl pakvietė, nuvykome, ir šį kartą fortūna mums šypsojosi pilna burna - Patriciją filmavo, ją rinkosi režisierius. Ne iš karto, bet jai netgi pavyko! Dabar laukiu filmo, sako - rudeniop pasirodys...
O čia mūsų 11 mėnesių:

Principingasis, ambicingoji ir... upelis...

O Dieve, paskutinis įrašas - prieš krūvą laiko! Nuo 10,5 mėnesio Patricija nutolo cielais keturiais ilgais mėnesiais, per kuriuos augo, sirgo, mokėsi, sėmėsi patirties... Šiandien ji jau žvitri, sumani, gudri ir viso pasaulio norinti metinukė su ketvirčiu! Taip taip, Patricijai jau metai ir 3 mėnesiai. Beveik :)
Pavadinčiau ją Patricija Kaprizingoji, Atkaklioji kovotoja. Nors žodis "kaprizingoji" gal čia ne labai tinka. Bet kokia ji? Paskutinėmis dienomis šitaip galvojau apie visus savo vaikus.
Simonas - ambicingasis, kilnusis ir principingasis.
Luknė - tikra savo vardo atspindėtoja - ji per gyvenimą lyg upelis alma, su džiaugsmu priimdama kiekvieną įlanką, kiekvieną akmenį paglostydama, kiekvieną įdaubėlę užpildydama, kiekvieną kauburėlį apkabindama. Tiek gyvenimo džiaugsmo, tiek meilės, tiek platumo joje!
Patricija... Ji dar labai maža, bet vis gi kovotoja - tai faktas. Atkakli - irgi  - kaip blynas. Bet jos kryptis, tikslas, siekiai - iš šono, neįsigilinus, gal taip - kaprizinga. Tačiau kai būni šalia - matai, ne šiaip, ne iš piršto tas kaprizingumas laužtas. Ir ne iš vaikiško noro mėgdžioti suaugusius. Kai būni šalia - matai - lyg nesutilptų į savo mažą kūną ir amžių. Lyg kas ją, didelę ir išmanančią gyvenimą, būtų nubaudęs ir, lyg pasakoje kokia ragana princesę tapyru paverčia, tai ją kažkas užkerėjęs ir mažan kūnan sukišęs...
Žinau, skamba lyg psichozė. Bet tai ne vien mano mintys, ne vien mano pastebėjimai. Kartais atrodo, kad ji gerai žino, kas yra kas, kur yra kas, kam yra kas. Ir reikalauja to, ką jau žino, o ne to, ką norėtų sužinot.
Pavyzdžiui? Hmmm, kad būtų tai lengva! Ir nepasirodytų juokinga. Pavyzdžiui, ji iš karto žinojo, kas yra saldainis. Pirmas į galvą šovęs faktas. Arba tai, kaip ji reikalavo normalaus maisto, o ne košių - dar tada, kai visi jos bendraamžiai klusniai žiojosi ir ramiai sau nesuko galvos dėl dedamos į burną konsistencijos. Neapgaudavau niekaip. Arba gerti arbatą iš puodelio. Būtent arbatą. Tiesa, ir kavos ji taip pat nori :D Ir limonado, ir sulčių. Nors niekada nerodžiau, niekada nepratinau. Arba, kad gėlės gyvos ir jų skriaust negalima - ji puikiausiai žino, nors namuose beveik nėra jų. Bet kur tenka būti - taip įdomiai į jas žiūri, glosto. Nors iš principo nėra labai švelni ir gerietė.
O kovoja dėl to, ko jai norisi - ragais ir nagais. Visų pirma - rėkia. Gali kąsti, muštis, jei tik pasieks, gali sviesti kokį daiktą. Temperamentas - uch! Tikrai ne mano ir ne JO. Ugninė ji, karingoji princesė Xena, kovotoja revoliucionierė, manifestantė ir visos kitos aršios istorinės asmenybės viename.
Štai ji kokia!
Sako, kad visos ligos iš sielos ir nuo gyvenimo. Ji turi astmą, dūsta - lyg pančiai kokią ją laikytų supančioję, lyg apynasris jauną eržilę pažabojęs. Va, naktį miega ramiai, viskas gerai, atsikelia, gauna porą komandų, pasitinka ją rutina - ir dust, šnopuot ima...
Bet ką daryt? Ką daryt, kai tik puse tikėjimo tokiais dalykais tiki ir neturi kuo pasikliaut? Kai negali nei gyvenimo šiapus, nei anapus įtakot, kai reikia vaiką išmokyt visų pirma laikytis taisyklių ir pažinti ribas. Nes ir pačią tos ribos ir taisyklės labai riboja - reikia be galo daug savidrausmės, savikontrolės, kad sugebėtum nešti ant pečių 3 vaikus, darbą, namą, automobilį... Nėra kada nei savo, nei kitų principų paisyt. Net jei tai kainuoja astmą.
Reikia kažką pažangaus, tobulo ir mielo parašyt. Be mistikos ir be aukštų įsivaizdavimų :)
Ogi myli mano vaikai vienas kitą - labai labai!!!

Patricijai 10,5 mėnesio - vaikšto!

Patricijai jau 10,5 mėnesio. Visa didelė panelė. Jau tiek moka ir žino, kad sunku bepapasakoti. O šiandien dar ir pasileido nuo atramų!
O buvo taip. Rudens atostogų vidury Simonas su Lukne išvažiavo pas senelius. Likom su Patriuke abi 4 dienoms. Dienos kaip dienos, bet vakarais Patricija labai ilgėjosi brolio ir sesės. Bet greit tos dienos prabėgo. Šiandien važiavom į Ukmergę pasitikti vaikų. Patricija taip apsidžiaugė juos namo susigrąžinusi, kad iš to džiaugsmo pradėjo vaikščioti!
Iš pradžių Luknei į ranką įsikibo, kad ši ją vedžiotų (eiti įsikibus 1 ranka - taip pat visai šviežias jos pasiekimas), o kai ir to mažai pasirodė, pasileido nuo visų atramų ir nužingsniavo broliui į glėbį nesilaikydama! Paskui tai pakartojo dar ir dar kartą. Tai džiaugsmo buvo visiems! Tik man nelabai. Labai jau greit Patricija auga...

A-a-a-a fuuuu

Nuplasnojo vasarėlė, žiedelius susirinko. Paliko tik čežėjimą - sausos žolės, krentančių lapų. Tiesa, tarsi atsiprašydama mestelėjo prieš saulę voratinklių vėrinių - žiba jie, lenda į akis, svaigina trumpalaike perspektyva - galbūt dar rytoj bus šilta, galbūt dar ir kitą dieną. Nebeilgai.
Tokią vieną šiltą dieną fotografavau Patricijos devynis mėnesius. Šalia pirmuosius žingsnius dėliojo Mintė, meiliai miegojo Ugnė... Gražus gražių mergaičių auginimas. Ir svajonė, kad joms bus smagu kartu augti.
Na, o kokia gi ta mūsų devyniamėnė Patricija?
Šitą mėnesį įvardinčiau, kaip dar vieną labai žymų šuolį. Jei būdama 4 mėnesių mano mažylė visa savo siela įsiliejo į pasaulį ir suprato esanti jo dalimi, tai būdama 9 mėnesių ėmė "kalbėti" žmonių kalba. Be abejo, žodis "kalbėti" gerokai persūdo situaciją. Bet jei kalbėjimu laikysime ne tik žodinę verbaliką, tai jis labai tinkamas.
Taigi, Patricija rodo ir sako "atia" (tia-tia-tia), moka parodyti, kad ji jau "dyyyyyydelė" (kelia rankytes į viršų), prisiglaudžia ir daro "myliu - myliu", paprašyta duoda kokį nors daiktą, kurį turi rankose, pasodinta sėdi ant puoduko ir parodo, kada jau ką nors daro - triumfo išraiška veidelyje.
Tokia ta mūsų "kalbėjimosi" pradžia. O vakar ir šiandien ji dainuoja "a-a-a-a pupa". Išeina kažkaip panašiai į "aaaa fuuuu" :))) Dar kartais sako "mama". Ne visai tiksliai, balsės "a" labai trumpos, išeina toks suspaustas žodžio variantas arba tik vienas skiemuo "ma", bet platesnis, atviresnis. Nesu įsitikinusi, kad ji čia tikrai mane jau "mama" vadina, bet ir negaliu teigti, jog ne, nes šimtu procentų žodis pavartojamas tuomet, kai Patricija nori prisišaukti mane, ar jei ir esu šalia, jai labai iš manęs ko nors reikia.
Liūdna, bet 9jo mėnesio sukaktį vėl pažymėjom liga. Vos mėnuo praėjo po ano sirgimo ir vėl sunegalavom. Šį kartą buvo apsėdusi baisi sloga, laringitas. Nieko, išsikapstėme be stiprių vaistų ir komplikacijų.
Na, o šiandien, kuomet Patricijai jau 9,5 mėnesio, ištraukiau jai Luknės nepripažintą stumduką. Oi, kaip patiko! Vaikščiojo mergina plačiais žingsniais, vos spėjau iš paskos ją prilaikydama vaikščioti ir stumduką vairuoti. Tapeno kojytės į visas puses - ir keliuku, ir į žolę... Po tokios mankštos miegojo mergina 2,5 valandos kaip basliukas :)
Štai kokie turiningi mūsų 9 mėnesiai! Tiesa, nuo vakar nakties mokomės miegoti be pienuko. Pirmoji naktis buvo sunkoka - pusantros valandos Patricija rėkė ir prašėsi pamaitinama... Širdį skaudėjo, norėjosi paklusti jos prašymams, bet kuo toliau tuo sunkiau bus, o maitinti vaiką naktimis iki pilnametystės nesinori :)
Na ką, laikas nuotraukai ir bėgsiu miegoti. Nežinia, kokia bus antroji mūsų bepienė naktis...

Kibiras...

Kas suskaičiuos, kiek kartų parašau dienoraštį mintimis ir kiek tų mintinų įrašų iškeliauja į praeitį...

O dabar klausimas - ar prisimenate pirmąjį savo gyvenime pakeltą ir neštą kibirą vandens? Aš prisimenu - pilni jie būdavo labai sunkūs. Tiesa, teisybės dėlei reikėtų parašyti, kad neesu jų daug tampiusi. Bet tikrai teko. Prie ko čia tas kibiras? Ogi nuo vaikystės žinojau, kad pilnas kibiras vandens sveria 10 kg. Lygiai tiek, kiek dabar sveria Patricija. Tik, jei tinkamai meiliai ją paimi - ji visai nesunki. Dar nesunki, kai abi būnam geros nuotaikos. Ko nepasakyčiau apie kibirą :)
Taigi, mūsų tam mielam kibirėliui jau 8 mėnesiai. Jau su visa puse. Ir dabar, kaip niekada, aiškiai ir skausmingai suvokiu, kad nežinau, kur tie 8 mėnesiai pasidėjo. Žiūriu, dairausi atgal - vos kelių dienų vėlės neaiškiai plevena. Vos keli nerimo šešėliai, kelios akimirkos... Gerai, kad nuotraukų daug. Bet vis gi graudu. Rašau ir ašaros kaupiasi - kaip greitai ji auga, kaip ilgai mes be tėčio. Ir kaip norėčiau, kad jis pareitų...
Nors gyvenimas nėra toks niūrus, kaip pirmąjį pusmetį, nors daug vilties spindulių šviečia mano gyvenimo kelyje, nors pradedu juo tikėti ir tuo, kad esu ant "naujo gyvenimo slenksčio". Bet viskas dar tik ateityje, viskas bus nauja ir dar nepažįstama. O Jis - tai, ką turėjau, mylėjau, ką pažinojau ir kuo tikėjau...

Bet ne apie tai šiandien reikia rašyti, o apie ropojančią, čiauškančią, besišypsančią Patriciją. Būtent dabar norėčiau atsisukti ir pamatyti tą akinančią šypseną, tuos baltus dantukus. Bet negaliu - vos tik į ją pažiūrėsiu, vos jai nusišypsosiu, ji visomis savo jėgomis parropos man į glėbį - laiminga ir mylinti. O aš noriu parašyti šį trumpa pasakojimą apie mūsų aštuntąjį mėnesį :)
Taigi, ropoja, birbia, čiauška, įsikibusi stojasi, krausto, čiupinėja, kartais griūna, vedama eina. Amžinai nori ko nors skanaus - bet ko, ką galima būtų paimti ranka ir graužti - obuoliuko, agurko, banano, duonos kampo, barankos, morkos. Valgytų ir karbonadą, čipsus ir rūkytą žuvį, bet neduodu... :)
Vis dar valgo mano pieną, ypač naktimis, nemiega savo lovytėje, nenori būti imama svetimų žmonių, o visų geriausia - pas mamą. Bet net retai matydama pripažįsta močiutę, myli ir džiaugiasi broliu ir sese. Pagarbiai, baimingai nori bendrauti su seneliu, mielai būna su teta Inese ir Živile, kurią labai dažnai mato. Smagiausias reginys - kamuoliu žaidžiantis brolis, lakstantis ir dūkstantis šuniukas.
Prieš pat sueinant 8 mėnesiams mažulė susirgo. Kažkoks virusas buvo įsisukęs... Sunkios tos vaikų ligos... Tiek to, nereikia apie jas.
Tiesa, apie tą lovytę, kurioje nemiega. O galėtų. Nes dabar abi miegame lovoje. Pasikeičiame pusėmis, pavalgome ir vėl miegame. Pagalve užstatau lovos kraštą. Bet ji jau puikia juda erdvėje, gali iškristi, išropoti... Bet kaip jai tą paaiškinti? Tam mielam kibirėliui, kad lovytėje miegoti saugiausia?
Ką gi, keliu nuotrauką ir einu bučiuoti tos pačios mieliausios seilėtos šypsenos :)

Patricijai 6-7 mėnesiai

Vasara, laiko ėdikė, žiū ir aštunto mėnesio sulauksim, o jokio įrašo apie mūsų nebemažą mažę nuo jos penktojo mėnesio nėra.

Taigi, mūsų Patricija - žavi, žvitri, stipri septynių mėnesių karalaitė. Būdama pusės metukų išmoko sėdėti, o septynių su puse jau ir pati atsisėsti. Įsikibusi mėgina stotis. Šiandien turi 5 aiškius dantukus, dar du pasiruošę startuoti, na o aštuntas (apatinis) dar tingi. Kai turėsime visus 8, tikiuosi, duos dievulis kiek poilsio nuo šito kankinančio proceso.
Valgo mergina daržoves, vaisius, uogas ir mėsą. Bei - viską, ką pagauna iš žioplinėjančių savo šeiminykščių. Labai myli mamą, o nuo mamos rankų ir visus kitus. Labiausiai, žinoma, brolį ir sesę! Meilė, žinoma, ne be atsako. Brolis didelis ir stiprus, daug padeda mamai, lydosi nuo mažosios šypsenos, neatsilaiko jos verkimui, kai mama negali prieiti. O Luknė, mano mažoji Luknė, kokia ji šaunuolė! Reikėtų jai daugiau skirti laiko. Kaip puikiai ji tvarkosi su savo vidurinėlės "vargais". Kiek jai pastangų reikia, kad būtų matoma, kaip jai reikia "tiek pat" mylinčio žvilgsnio ir įvertinimo. Ir kaip ji visa tai "susikombinuoja" per dėmesį sesei, "darbą" su mama ir šiaip - savo atkaklumu. Kaip aš ją myliu ir kartais noriu užmyluoti, išbučiuoti!
Ką čia dar... Ogi pasodinta ant grindų, Patricija jau moka "keliauti" - šliaužia sėdėdama :) Pradeda "atrasti" spinteles, dureles ir stalčius.
Na ir šiaip, tai puikus, žavus, mielas kūdikis. Tėtis ja labai didžiuotųsi!

Princesė

Sekmadienio rytas. Visi aptingę. Lu drybso ant sofos, žiūri filmukus, valgo košę, aš irgi vis dar su naktiniais ir chalatu. Nors rytas baigia virsti pusiaudieniu... Sekmadieniais galima :) Lu laikas nuo laiko ką nors sukomanduoja. "Išvirk košės!". Šiaip dažniausiai mes tokias komandas drauge paverčiam prašymais. Bet šiandien aš tingiu. Vistiek be manęs niekas tos košės neišvirs, tad liepiama ar prašoma turėsiu virti... Po kiek laiko "mama, nunešk lėkštę!". Oiii, šitą aš irgi tingiu... Dar po minutėlės: "mama, atnešk rūbus!". Na jau to per daug, tiek kėsinimosi į savo tingėjimą negaliu pakelt :) "Lukne, aš tau ne tarnaitė ir netarnausiu, atsinešk pati", - pasakau. "Princesėms visada tarnaitės tarnauja", - atsako mano princesė. Ir niekas čia nekaltas - aš pati jai įkaliau į galvą, kad ji princesė. Sutrinku labai trumpam. "O ar žinai, kad princesių mamos yra karalienės ir joms taip pat kažkas tarnauja?" - pusiau teiginiu, pusiau klausimu išsprendžiu problemą ir toliau leidžiu sau nevykdyti komandų ir netgi neauklėti staiga suprincėsėjusios savo mergaitės :)))

Patricijai 4-5 mėnesiai

Ech, pavasaris - ne kompiuterio ir ne dienoraščių metas...
O mūsų Patriukei jau penki mėnesiai. Visa panelė :)
Nežinau, kodėl man atrodo, kad vaikų augime labai magiškas skaičius 4. Bent mano vaikų augime. Vis laukiau, kol Luknei bus 4 metai, o Simonui 14, maniau, kad tada vaikai bus užauginti ir mes gyvensime savo šeimos aukso amžių. Taip ir buvo. Iš tiesų keturmetis vaikas jau savarankiškas, motyvuotas, be nesutramdomų ožiukų. Keturiolikmetis - jau nebe vaikas. Jis atsakingas, sąmoningas, nepriklausomas... Bet kad ir 4 mėnesiai yra ryškus kūdikystės laiptelis, nebuvau suvokusi.
Kai Patricijai suėjo keturi mėnesiai, ji tarsi išnėrė iš vandens, įkvėpė oro ir ištarė - "Labas, pasauli, aš tave matau ir jaučiu taip pat, kaip ir tu mane!". Ji ėmė pasauliui šypsotis, ieškoti bendravimo, suvokti aplinką. Žiūrėk paeini į šoną, ji jau kelia galvelę ir žiūri, kur nuėjai, ką veiki, laukia, kada grįši. Pradėjo reikšti netgi pretenzijas į tai, kad būtų nešiojama, sukiojama, dėliojama taip, kad būtų patogu tą pasaulį matyti!

Na, o dabar, sulaukusi penkių mėnesių, jau visiškai nebepanaši į mažą, bejėgį kūdikėlį. Ji moka sukiotis, vartytis ant šonų, nori sėdėti ir stovėti, jos klauso rankytės, ji puikiai atpažįsta savo nuolatinę žaidimų vietą ir džiaugiasi jon grįžusi po ilgo nebuvimo. Be abejo, pyksta, jei joje užsibūna pernelyg ilgai. Gali pusę valandos žvejoti pašonėj nukritusią soskę ir pagavusi mėginti ją pati įsidėti į burną. Ji kaip šarka sparnais, mosikuoja rankomis ir kojomis, kai mato, kad judinu rūbus ir tuoj gaus valgyti :) Maža to, ji kėsinasi atimti kiekvieną kąsnį, stveria šaukštus, puodukus iš rankų ir žino, ką su jais reikia daryti, nors apart mamos pieno nieko nevalgo! Negana viso to, pastatyta ir laikoma už rankų, ji šoka!
Štai kokia mūsų mažiukė!
O be viso to, pora dienų iki penkto mėnesio, Patricija išdaigino pirmąjį dantuką!

Vaikai...

Sekmadienis, sėdžiu viena namie, visi vaikai kas sau išsilakstė... Ech, būtų dabar P gyvas, džiaugtumėmės tokia ramybe...
Patriukė po langu septintą sapną jau sapnuoja, Lu po kaimą su vaikais duodasi. Iki šiol nerūpėjo jai kaimo vaikai, net nematydavo jų, o čia kurią dieną parlėkė kaip rublį radus - pas kaimynus vaikųųųųųųųų yraaaaaaa!!! Tai nuo to laiko ciokino vis, kada jie vėl išeis, kad galėtų kartu pažaist. Vakar kažkaip laiku nenuciokino, tai kol nuėjo, visi jau po namus išsilakstė. Pasitrynė palei kaimynų daržą ir namo pamatus ir parėjo namo. Šiandien pagaliau pataikė - visa krūva tų vaikų - tai viename, tai kitame kieme. Mergina euforijoje - parlekia, pirštines naujas apsimauna ir vėl lekia... Tegul...
Simonas šiandien sulai už kaimo beržą pragręžė, tai išvažiavo (su mašina!) žiūrėt, ar gerai varva ir kamuolio krepšinio aikštelėj pamėtyt...
Tai štai, tau, moč, ir vaikai - čia turi juos, čia nebeturi...

Išdykęs Patricijos nykštys

Mokau Patriciją savarankiškai užmigti. Pasupuoju, padainuoju, padedu į lovą ir išeinu. Ji rėkia, rankas kandžiojasi, nenori viena... Aš sugrįžtu, vėl pasupuoju, padainuoju... Kartą grįžau, paėmiau ant rankų, ji iš karto kumštuką burnon ir kramto jį, paskui į burną įlindo rodomasis pirštukas. Įlindo - išlindo. Čiulpia - ištraukia. Ištiestas, sulenktas... Po keleto pratimų op - įsirango į burnytę išdykėlis nykštys... Lyg penkeri metai būtų nuslinkę atgal, ant rankų gulėtų mažytė Lu ir čiulptų savo nykštį... Įdomu, ar Patriukė irgi čiulps, čiulptuko juk nepripažino...

Su tuo laiku... Geriu vakar atšalusią kmynų arbatą ir lyg būčiau iškart 3 laikuose - kai visi trys vaikai buvo maži ir kmynų arbata šaukiau jiems pienuką... Tuo pat metu buvau tuomet, kai Simonas buvo kūdikis, kai Lu buvo kūdikis ir dabartyje - kai Patricija yra kūdikis...

Jubiliejų metas

Kažkada sakiau - kai vienam mano vaikui bus ketveri, kitam - keturiolika, bus vaikai užauginti ir galėsiu atsipūsti. Taip ir buvo. Pernai, kai Lu suėjo ketveri, o Simonui 14, pasijutau dviejų didelių vaikų mama. Lyg burtų lazdele mostelėjus. Iš tiesų galėjau atsipalaiduoti ir pamėginti atsigręžti į save. Neilgam. Po mėnesio į mūsų pasaulį pasibeldė Patricija. O štai po metų jie jau trise - paauglys sūnus, penkiametė dukra ir kūdikis. O aš vėl mažo vaiko mama. Žaviuosi jais, myliu juos, dievinu kiekvieną dieną šalia jų, bet tyliai galvoju - kai vienai bus ketveri, kitai aštuoneri, o Simonui... Čia mano svajonė nutrūksta. Tada jis jau bus suaugęs ir nežinau, ar tikrai esu tam pasiruošusi...

Na, bet kol kas jam 15 ir kai kas sako, kad jis dar vaikiškas. Žinomas tas kažkas turi vyresnį sūnų...

Va, vaikšto mano penkiolikmetis man už nugaros, nešioja mažąją sesę, o nuo jo žingsnių linksta ne tik grindys, bet ir mano širdis. Koks jis jau didelis...

Patricijai du mėnesiai

Tiksliau jau beveik du su puse, tad aš skolinga įrašą. Kokia gi ta mūsų mergelė, nukritusi į mūsų gyvenimą tiesiai iš dangaus. Ogi tokia pat akyla, kokia ir buvo nuo pat gimimo - žvilgsnis be galo veržlus ir taiklus. Kitaip net nemoku apibūdinti - prisisega savo pilko mėlio knopkutėmis ir žiūri - ilgai ilgai. Pažįstu Piotrą tame žvilgsnyje, jaučiu jį, net šiurpuliukai kūnu nubėga...

Nuo trijų savaičių pradėta repetuoti šypsena jau labai mikli ir plastiška - išraito lūpas - lyg talentingas gimnastes - nuo vos matomo šypsniuko iki plačios ir žavios šypsenos. Spėriai dygsta plaukai. Kai pasižiūri prieš šviesą, pilna galva miniatiūrinio švelnaus ežiuko. Vienaip pažiūrėsi - perregimai šviesaus, kitaip galvelę pasuksi - tamsaus ir ryškaus.

Bet didžiausias, tikriausiai, šio mėnesio laimėjimas - vis aiškiau surandamos ir mėginamos tikslingai panaudoti rankos. Du maži nuo gimimo sugniaužti kumštukai vis dažniau atsigniaužia ir suranda vienas kitą, įvairuoja į burnytę ar negrabiai ir nedrąsiai kibina žaisliukus - išvirkščia, ne delno, pusele... Arba įsikimba man į megztinį, kai maitinu, kai lūpos geria mane - lyg nepaneigiamai tvirtintų - čia mano... Žinoma tavo, mažyle. Aš tavo, kaip ir tu - mano. Mūmyse viena kitos taip daug, kad niekaip negalim viena į kitą atsižiūrėti...

Dieve, kaip man gera turėti Tave, mažute ir kaip negera neturėti JO...

Patricijai mėnuo!

Šiandien mūsų mažajai Patriukei mėnuo! Kaip Luknė laukė šios dienos - kad sesei būtų bent "kažkiek" laiko, jei jau vieneri metai bus dar tik kitą žiemą...
Kokia gi ta mūsų mažoji? Jei labai trumpai ir lakoniškai tai galima būtų apibūdinti 3 žodžiais - daug miega, daug verkia ir daug kakoja. Bet argi ne taip apibūdinami visi maži kūdikėliai :) Tačiau iš tiesų Patricija labai veikli ir ekspresyvi mergaitė. Ir Lu daug miegodavo. Bet ji ir šiaip rami buvo - nei ji verkdavo, nei labai spardydavosi, o kakojo išvis kartą į savaitę. Simonas daug verkdavo, bet jis mažai ir miegojo. O šioji susirinko viską. Tačiau sakau - tas apibūdinimas tik paviršutiniškas, trumpasis.
O šiaip, Patriukė labai meili, mėgsta būti prisiglaudusi, tad tenka ją daug nešioti. Na ir ką darysi, pasikeisdami su Simonu nešiojam - tiek, kiek lieka laiko nuo miegojimo ir valgymo...
Patricija labai smalsi mergaitė. Kai po gimimo pirmą kartą atmerkė akytes nustebau - jos lakstė lyg ko ieškotų - pernelyg greitai naujagimiui. Taip ir liko - žvilgsnis skvarbus, greitai ir viską užmatantis. Jai taip svarbu žiūrėti, kad ne kartą kilo mintis - ar ji tikrai ką nors girdi. Žinoma, jau daug kartų galėjau įsitikinti, kad girdi, tačiau žiūrėti ir matyti jai daug svarbiau.
Dar krenta į akis tai, kad Patrytė labai stipri mergaitė - tai, kaip laiko galvytę, kaip juda rodo, kad nebus tinginukė, kaip sesė.
Užtai žandus turi tokius pat, kaip sesė turėjo. Ir iš kur tas mano gebėjimas taip primaitinti vaikus pilve. Pati priaugus netgi labai vidutiniškai abi merginas pagimdžiau su tooookiais žandais, kad visi ilgai aikčioja - ohooooo, kokia diiiidelėėėė!
Na, bet gimdymo istoriją dar parašysim. O šiandien Patricijai - mėnuo!
Ta proga nuo pat ryto įdarbinau fotoaparatą, kad nebūtų, kaip su Lu - tik vėlai vakare galėjau aprengti suknelę ir nufotografuoti, nes visą dieną miegojo. Tad Patricijai vos nubudus keisdama sauskelnes ir aprengiau - tą pačią, kurią buvau aprengusi Luknei, kai jai suėjo mėnuo. Ką gi, einu kelti nuotraukų, nes mažoji jau nuvargusi nuo modelio darbo ramiai parpia lauke :)

Tu - mano mylimiausia...

Tai Lu žodžiai motinos dienos proga. Darželyje padarė atviruką ir tokiais žodžiais įteikė...
Keturi metai, tikriausiai, didžiausias grąžos laikas. Kai vaikas tave myli besąlygiškai. Kai jo akys, žvelgdamos į tave pilnos meilės, pagarbos, netgi dievinimo. Kai pasiruošęs išpildyti kiekvieną tavo prašymą - jei tik jaus, kad jo meilė su atsaku.
Štai tokia mano mažylė dabar - mūsų gyvenimas pilnas šypsenos, apsikabinimų, mažų paslapčių apie kišenėje paslėptą rausvą lūpdažį, apie pasikvėpinimą prieš įeinant į grupę darželyje - abi vienais kvepalais... Mūsų gyvenimas pilnas drauge dirbamų darbų darbelių ir tylaus - "padėk man". Ne todėl, kad sunku, o todėl, kad reikia, kad būtum šalia...
Dažnai tenka skaityti, kad mažulyčiai vos gimę kūdikėliai labai myli ir yra prisirišę prie savo mamų, kad jiems reikia betarpiško bendravimo, prisilietimų, kalbinimo... Taip, niekas negalėtų dėl to ginčytis. Tačiau kūdikiui motinos reikia fiziologiškai - kad išgyventų ir egoistiškai, kad augtų (ne tik fiziškai, bet ir emociškai, įgautų bendruomenės požymių). Šiek tiek žiauru, bet tą meilę sulyginčiau su amalo parazitavimu. Kūdikis tiesiog negali be savo mamos išgyventi ir ji jam reikalinga tik tiek, kiek gali pildyti jo poreikius.
Ir tik paaugęs vaikas sugeba išties mylėti - ne tik todėl, kad jo spintoje būtų rūbų, o lėkštėje sriubos, ne tik todėl, kad jam reikia išmokti kalbėti, vaikščioti ir siusioti į puoduką. Paaugęs vaikas myli tikrąja meile - ir alkanas, ir sušalęs, ir aukodamas nenupirktą saldainį vardan taikos ir ramybės.
Ir, beje, tos meilės reikia vaiką išmokyti. Nežinau, ar ji gali būti tokia savaime. Nesmagu, kai ir paaugę vaikai tesugeba būti amalais...
Tiek to, tuos filosofinius nukrypimus. Tiesiog norėjau pasidžiaugti, kad kai Luknė man tarė "tu - mano mylimiausia", girdėjau jos širdies dūžius, jaučiau visą jos esybę, apglėbusią mane mažutėmis rankomis, kuriose tilpo didžiulė jėga - didžiulė meilė...
Po kelių dienų ji paklausė - mama, ar tu pavargusi? Mat visą vakarą pragulinėjau lovoje. Taip, mažute, aš labai pavargusi, - atsakiau. Tai jei tu pavargusi, aš tave paguldysiu, - atsakė. Po kiek laiko ėjome miegoti. Nuvedžiau ją į lovelę, paguldžiau, pasekiau pasaką, kaip visada apsikabinome gulėdamos greta stipriai stipriai. Tada ji klausia - ar tu dabar nuvargusi? Taip, - atsakiau. Tai einame, aš tave paguldysiu. Ji mane už rankos nuvedė į mano lovą, palaukė joje, kol aš nusiprausiu, tada padainavo man dainelę apie žibuokles ir apkabinusi palaikė taip pat, kaip aš ją kas vakarą. Paskui uždarė duris ir grįžo į savo kambarį, į savo lovą...
Mano mažylė :)

Noutrauką parinkau atsitiktinai. Kažkaip mažokai jų pastaruoju metu. Bet tai irgi į tamą. Meilė tėvynei Lietuvai jai taip pat svarbi. Lėliava (vėliava) - vienas mėgstamiausių puošybos elementų. Lietuva (visai neseniai dar Liepuva) - mėgstamiausia skanduotė, kai rodo krepšinį. Labai jai įstrigo ir darželyje išmokti eilėraštukai ir dainelės. Viena iš jų - apie Vaivos juostas Nemune. Jai - Daivos juostos Nemune :)

Nejau...

Nejau visus ilgus devynis mėnesius neradau laiko dienoraščiui? Per tiek laiko galėjo gimti dar vienas žmogus!
Be proto greitai bėga tas laikas... Be proto daug permainų, daug rūpesčių nubėgo. Bet šis dienoraštis vaikams, o ne mano bėdoms. Lyg motinų motina tikiu ir galėčiau kiaurai krūtinę kumščiu pradaužti, kad mano vaikų gyvenimas bus lengvesnis.
Na, o mano vaikai - jau dideli ir nuostabūs. Visada sakiau, kad kai vienam bus 14, kitam - 4, mano vargai baigsis. Taip ir nutiko. Simonas nustojo bijoti, įgavo vidinės ramybės (gal ir per daug, gal iš P mėgdžioja). Luknė tapo savarankiška, daug žinančia ir mokančia bei be proto mylinčia mamą panele. Kas rytą apsikabiname lyg po ilgo nesimatymo. Kas vakarą išsičiučiuojame, lyg išsiskirdamos mėnesiui.
Na, o dienos pilnos visokių pasišnekėjimų, darbų darbelių, dabar, pavasarį, pumpurų apžiūrėjimo, gėlių "rokavimo". Net nežinau, kada ji užaugo ir iš kur tokią gerą atmintį turi - prisimena galybę paukščių pavadinimų (na ne enciklopedijos mastui, o keturmetės), vardina gėles, rūpinasi vištomis, katinais ir savo neklaužadomis nykštukais iš vakarinės pasakos... Jau nueina į parduotuvę viena, suplauna pati indus, išsiurbia grindis, padeda man sėti, sodinti. Ne apie tai aš čia, ką ji nudirba, bet apie meilę gyvenimui. Kaip gera būti keturmečiu, kai myli mamą, visą pasaulį ir net indų plovimą... Niekas gi jos neverčia. O dar ta mama taip dažnai būna liūdna, pikta ir pavargusi...
Nežinau, kodėl pasaulis taip surėdytas... Kai auginau Simoną, buvau 1000 kartų linksmesnė ir, rodosi, daug daugiau daviau vaikui. Lu gauna dešimteriopai mažiau, tačiau yra dešimteriopai linksmesnė, ramesnė ir savarankiškesnė, labiau mylinti gyvenimą... Simonas, berods, mylėjo tik mamą ir močiutę - bet kartu, vien močiutė irgi netiko. Vien mama buvo gerai.
O atrodo, kad turėjo atviromis akimis žvelgti į pasaulį, juo pasitikėti ir tikėti, kaip tikėjo jo mama...
Šiandien jis jau paslaptingas keturiolikmetis jaunuolis. Jau nebepažįstu jo pasaulio. Manęs jame vis dar daug, tačiau ir tas santykis su manimi - nebe betarpiškas, o jo asmeninis: "Jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalite aplankyti"... Štai kada išsipildo Pranašo žodžiai. Toli gražu ne nuo vaiko gimimo... Ir nežinau, kokiais žodžiais paliesti jo rytojaus namus, kad jam juose vėliau būtų gera gyventi. Pranašas nepasakė, ką daryti, kai paaugliai neklauso...
Štai tiek šiandien. Tikiuosi, dažniau užsuksiu. Juk tiek stebuklingų akimirkų mūsų gyvenime :)

Gimtadienis

(Gimtadienis pas senelius)

3 ir 13 vaikų gimtadieniai. Nors jau ėjo ir praėjo, bet Lu galvelėje vis dar gyvena :) Realiai vaikų gimtadienis įgyja prasmę tik švenčiant trečiąjį gimtadienį. Pernai jai viskas buvo tik paradas. O šiemet - jau tikra jos šventė. Ji jo laukė, ji jį suvokė, ji jautėsi svarbi ir jau žino - dabar jai TRYS metai!
Šventė pavyko puikiai, jaučiausi lyg savo gimtadienių gimtadienį būčiau šventusi. Tik dėl Simono apmaudu. Jis jame sutiko būti tik didžėjumi. Sau atsisakė bet kokio pasiūlymo. O kaip ir pernai siūliau padaryti ką nors su klasiokais arba pakviesti ką nors. Nesutiko. Graužiuosi, kad gal reikėjo nepatingėti ir kokį nors siurprizą jam padaryti. Na kaip jau buvo taip, buvo užskaitytas gimtadienis pas senelius.
O čia mūsų gimtadienio su draugais akimirkos:

http://picasaweb.google.lt/va1.vilma/Lu3Gimtadienis?feat=directlink

Virsmas

Šie metai mano vaikams - virsmo metai. Tik tas virsmas - skirtingas. Luknei - stebuklų radimosi, o Simonui - stebuklų dužimo metas. Kiek vienas į pasaulį žiūri atviromis, didelėmis, laukiančiomis ir tikinčiomis akimis, tiek kitas ima nebepasitikėti, netikėti, neigti ir užsidaryti į save. Įdomu abu stebėti. Abu auga, tik skirtingose erdvėse. Luknei auga pasaulis, O Simonas išvis transformuojasi, jam darosi ankštas jo kiautas, jo savastis nebetelpa kūne. Vienas žengia nuostabiu vaikystės vaivorykščių taku, kitas jau net nebepaauglėja. Kitas - jau tikras paauglys. Paslaptingas, kenčiantis, ieškantis, protestuojantis, persikėlęs į kažkokią nematomą šešiamatę erdvę. Žinoma, kažkurioje širdies kertelėje jis vis dar tas pats mažas berniukas. Bet jei tik gali, valdo tą mažąjį, slepia giliai, vidiniame širdies kieme.
Net nežinau, kurio pasaulis žavi labiau. Be abejo, lengviau su stebuklinguoju, bet ir tas paauglio mane traukia, vilioja, intriguoja. Lyg pačios neišbaigtas paauglystės kentėjimas. Ir nežinau, ką daryti, kad jam būtų kitaip.

Aš būsiu moteris

Lu sėdi ant puoduko, čiupinėja savo bambą ir sako - kai būsiu didelė, užaugs apgamas ir būsiu moteris. Suprask - apgamas tai krūtys. Tik labai įdomu, kodėl jos "apgamas" turi išlįsti iš bambos :)