iš praeities 2007 11 26; 23:27

Grąžinkit man neropojantį vaiką!!!
Va taip va – laukiam laukiam, kol vaikas išmoks ką nors daryti, o paskui patys užspringstam tuo noru...
Prasideda išdaigų metas. Skalbimo miltelius iš vienos spintelės jau iškrausčiau. Tą pačią dieną ta spintelė tapo nebeįdomi...
Susiruošiau šveisti virtuvėj grindis, nes vos padėjus vaiką ant žemės, baltos kojinės per 5 minutes tampa nebebaltomis. Pasidariau tokį stiproką tirpalą valymui... Galvoju, kaip gerai- Luknė taip ramiai žaidžia. Atsisuku ir greitai suprantu, kodėl ji tokia rami – ogi todėl, kad baloje...
Kitą dieną pasodinau savo kambaryje žaisti. Ramiai sau atėjau į virtuvę ir užsiėmiau darbais. Rami, kaip belgas, nes ten nėra nieko, kas būtų jai pavojinga. Taigi, dirbinėju kažką, tik buuuuummm į galvą mintis – gi ryte prisiusiojom į puoduką ir aš jo dar neišnešiau... Nulekiu į kambarį, o ji jau atradusi „lobį“... Gerai, kad dar nebuvo spėjusi įsijausti :)
O kas dar laukia...
Šią savaitę (dabar jau praeitą, nes šis įrašas darytas anksčiau, bet tik dabar prisiruošiau jį įkelti) jau oficialiai buvo įsteigtas Širvintų tėvų ir vaikų klubas. Po kokių 10 metų, kai skaitysiu šitą dienoraštį, jau žinosiu, kaip mums sekėsi, o dabar belieka svajoti ir tikėtis...
Norėčiau ką nors nuveikti tokio, kad galėčiau iš to pragyventi ir kažką tokio, kas paliktų mano antspaudą Širvintų krašto istorijoje, kas turėtų išliekamąją vertę. Tik kaip surasti tą išganingąją mintį ir savo kelią. Žinau, kad esu visai šalia to kelio, tik nežinau, kaip jis vadinasi ir kurlink veda... Jaučiu, kad visai visai šalia yra tas šaltinis, iš kurio gali imti tekėti mano kūrybinis potencialas ir plyšti tas kiautas, laikantis mano potenciją, energiją ir ryžtą. Net užuodžiu tą didžiąją laisvę, kurią gali suteikti savęs atradimas. Ir kartu bijau. Bijau pražiopsoti, praeiti pro šalį, neatpažinti, nerasti...
Dieve, padėk man...