Darbas...

Oi, tikriausiai bėgsiu miegoti, bet reikia gi parašyti. Šiandien pradėjau šiek dirbinėti, tai galva ūžia nuo minčių pertekliaus. Reikia gerai išsimiegoti, kad šiek tiek susidėliotų mintys. Nors nagai niežti, norisi imtis darbų. Bet esu jau pakankamai didelė (cha-cha-cha) ir žinau, kad kartais geriausia yra išsimiegoti.
Ale vistiek turiu parašyti, kad nepaisant mano džiaugsmo, įkvėpimo, azarto, vilties ir kitų gerų dalykų, labai daug yra baimės, nerimo, nepasitikėjimo savimi. Bijau dėl savęs - kaip man seksis, bet labiausiai dėl vaikų. Ar pavyks susitvarkyti mažiausiais nuostoliais. Lu dar tokia mažytė... Jei nespėsiu ir nesusitvarkysiu, reikės leisti ją į daržą. O daržas tik nuo gegužės mėnesio. Ir šiaip, jai stresas bus, o man jau vien nuo tos minties vidurius suka... Ir Si, jis gi dabar jau turės tapti aukle Lu, kol ji neina į daržą. O tas nėra gerai, gali užsiauginti daug negatyvo. Kita vertus, jei Lu išeis į daržą, prasidės (grįš) jo baimės būti vienam...
Ech...
Bijau ir dėl savęs. Man nėra lengva eiti prie žmogaus, su juo kalbėtis, žinau, kad galiu pradėti stresintis ir auginti baubą, kuris mane ir vėl suės. Nors šiandien sesuo sakė, kad neriekia šito bijoti, tai su laiku praeis. Patikėjau šiek tiek, nes jei jau ji taip sako, kuri išvis nesocialumo pavyzdys, tai man tik slėptis su savo baimėmis...
Žiūrėsim, dar daug kas priklauso nuo kolektyvo, o man tai labai svarbu, esu iš tų, kur vienas lauke ne karys.
Oi oi oi...
Rytas už vakarą šviesesnis...