Pasaka...

Pasaka paaugusiai Lu ir kitiems vaikams:

Gyveno kartą mažas vaikelis Tavo vardu. O kuo tu vardu? Tai va, ir tas vaikelis turėjo tokį pat vardą. Turėjo tokias pat geras akis, mažą mielą nosytę ir švelniausias pasaulyje rankas. Vieną kartą tas mažas vaikelis tavo vardu sugalvojo nupiešti didelę saulę. Paėmė popieriaus lapą, teptuką, geltonus dažus ir nupiešė didelį apskritimą per visą lapą. „Čia blynas?“ paklausė tėtis, susimąstęs. „Ne, saulė“, atsakė mažas vaikelis Tavo vardu. „O kodėl tavo saulė nežiūri į mane?“ paklausė tėtis. Tada vaikelis paėmė mėlynus dažus ir nupiešė dvi dideles mėlynas akis. Saulė iš karto atsimerkė. „O kodėl saulė nesišypso?“ vėl paklausė tėtis. Mažas veikelis paėmė teptuką ir nupiešė didelę, linksmiausią pasaulyje šypseną – per visą saulę, per visą lapą ir saulė linksmai nusišypsojo. Ji žiūrėjo didelėmis mėlynomis akimis ir šypsojosi gražiausia šypsena, kokią tik galima nupiešti. „O kur tavo saulutės spinduliukai?“ tėtis net nemanė nusileisti. Mažas vaikelis paėmė teptuką ir jau norėjo piešti spindulius, bet pamatė, kad jo saulė užima visą lapą ir spinduliai nebetelpa. Pravirko mažas vaikelis Tavo vardu graudžiom ašarom. Na kaip gi jo saulytė bus be spindulių. Staiga į kambarį įėjo mamytė ir tarė „Neverk, mano vaikeli, tavo rankytės – švelniausi saulytės spinduliukai. Ateik ir apkabink mane, mano saulyte“...