Kažkoks labai ilgas šis sekmadienis. Visa amžinybė praėjo nuo ryto, nors atsikėlėm nelabai anksti ir daug ką veikėm. Simonas spėjo ir žagarėlių išvirti pusryčiams, ir iki ežerėlio nuėjom, ir projektą rašiau, ir piešimo pamokėlę Lu organizavau... Ir vistiek kokią 16 val sustojo laikas mirties taške, ko besiėmiau, niekas nelipo, laikas nėjo, net akys skaudėjo nuo bandymo kaip nors gyventi, ne egzistuoti.
Na, bet šiaip ne taip, vakaras jau čia ir praktiškai galiu eiti miegoti. Taip ir padarysiu netrukus. Nes pavargau. Kažkaip ta tuštuma, kai ko besiimtum, niekas neteikia tikro pasitenkinimo, o gal tiesiog nieko neveikimas išsekina. Nes nors ir surašiau daug dalykų, kurie šiandien vyko, realiai, visi užėmė nedaug laiko, o tie tarpai nuo vieno iki kito, ypatingai po pietų, buvo begalinai ilgi. Drybsojau prieš teliką arba kompą ir galvojau, kad galėčiau skaityti arba ką nors sutvarkyti, bet niekam rankos nekilo. O Lu buvo labai kaprizinga. Ypatingai sunku su ja tartis, kai reikia rengtis, o grindys nėra labai šiltos, kad nuoga lakstytų. Ir kiekvieną kartą reikia laimėti kovą, kad ją aprengti. Nusirengti, bent jau nusimauti kelnes ji sugeba kiekvieną kartą atsisėdus ant puodo -ir lekia nuogarūrė. O aprengti reikia - skandalas ant viso namo. Bandau su ja gražiai - žviegia, bandau griežtai - žviegia, imuosi taktikos - išlaukti ožį, kai tiesiog laikai vaiką ant kelių, kol nustos priešintis, suveikia, bet išsenku aš. Pasijaučiu bejėgė kaip išsunkta citrina. Blogai jaučiuosi naudodama šią taktiką, nors ji aprašyta labai gražiai ir humaniškai. Gal nemoku jos taikyti? Gal nesu pakankamai stipri kovai, nors ir teisingai? Nežinau. Reikės toliau bandyti. Gal pakeliui rasiu ką nors išmintingesnio, nei laikyti žviegiantį vaiką glėbyje ir laukti, kol jis nurims. Man tai primena kovą su psichiniu ligoniu, gal todėl man taip sudėtinga... Žiūrėsim toliau...
Penktadienį vietinis laikraštis išspausdino mano straipsnį. Nusiunčiau jiems 3. Vienas jau buvo pavėluotas, tai normalu, kad jo nespausdino. Kiti 2 jiems tiko. Tik sakė, spausdins ne viename numeryje, nes abu pakankamai ilgi. Vis spėliojau, kuris bus pirmas. Išspausdino primityvesnį, tiesiog patarimus tėvams rudeniui. Gal ir logiška, juk kaip tik pats bjauriausias ruduo dabar. Bet šiek tiek nuvylė, nes jei iš tiesų yra poreikis tik tokių straipsnių, tai man bus sunku juos kepti. Nieko, priprasiu :))
Bet va parašiau tokį aukštesnių ambicijų turintį projektą klubo veiklai, ir liūdna tapo, nes nežinau ar jo tokio reikia. Gal reikia viską ištrinti ir suorganizuoti tiesiog ale bile tūsą, pavadintą kultūriniu kokiu vardu, neva kultūros vertybių puoselėjimas. Aišku, galima ir taip... Liūda vienok...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą