Senokai jau nerašiau... kai kasdien vis kažką rašai, tai vos yra laisvo laiko, norisi veikti ką nors kitą. O dar vasara! Lu darželis atostogauja, tai sėdi vaikai namuose, vis rūpi, kaip jiems ten, norisi kuo greičiau namo - pas vaikus ir į žemuoges...

Pernai vasarą daug laiko praleidome ne namuose, praleidome ir žemuogių sezoną. Ir nors ir tuo metu prieš akis stovėjo didingi Austrijos Alpių kalnai, visgi paliktų žemuogių buvo gaila. Kaip apsėsta lekiu jų rinkti, vos turiu laisvą minutę, tempiuosi į jas visus draugus, rėkiu garsiai ant viso pasaulio - kaip smagu leisti laiką žemuogėse, netoliese kukuojant gegutei, žydint ramunėms... Kažkokia pamišėlė aš... Vaikai irgi jų daug valgo. Stengiuosi, kad nei dienos nepraleistų be stiklinės žemuogių. Lu kraujui tai - idealus vaistas. Juk savaitė, kita ir jos baigsis... Žinoma, beveik viską suvalgom, kraunam atsargas organizme, o ne šaldytuve. Bet gal taip ir geriau.

Na va, žemuoges apvainikavau, dabar galima ir apie vaikus parašyti :)))

Lu daug kalba, bet labai švepluoja. Labai jau sunku suprasti, ką kalba, nes panašiai taria ištisas žodžių grupes. Netaria K ir G raidžių, labiausiai mėgsta S. Šios raidės kombinacijos su balsiais sudaro ištisas panašiai skambančių žodžių pynes, kurias sunku ir išpinti. Bet nieko, suprantu vis daugiau ir daugiau. Be to jos kalba - jau nebe žodinė, bet sakininė. Galima sakyti, kad jau kalba, o nebe tik įvardina.

Įdomus paradoksas - užmigdama vis dar naršo po mano arba savo plaukus, čiulpdama pirštą. Bet jei kur pamato plauką ar jis prikimba prie jos - bijo ir tuoj prašo nuimti...

Taip pat bijo vabalų, musių, vorų, aukštos žolės. Žolė ir plaukai tai kažkokia atskira baimė - ji bijo jų kaip voratinklio - kažko susiraizgiusio ir painaus. Todėl žemuogiavimas su ja - keblokas. Tenka palikti ją ant kelio ir žemuogiauti pagrioviais. Arba atsinešu vežimą, pastatau vidury pievos ir ji sėdi tame vežime, kol aplinkui renku uogas. Šiltą dieną bus galima išbandyti ir patiestą adijaliuką. Tik, kad tų šiltų dienų nėra...

Buvo kelios pavasarį, ale jau užsimiršo. Tai kai per jonines užkaitino po pietų, net nustebau - buvau pamiršusi, kad vasarą GALI BŪTI karšta :) Tad kad jau išpuolė geras oras, važiavome joninių švęsti į Kernavę. Visai patiko. Bet... Man buvo šiek tiek per daug žmonių, arba per mažai "savos" chebros, su kuria būtų buvę galima pašėlti toje minioje. Būti šventėje pasyvia stebėtoja niekada nemėgau. Gerai, kad dar nemažai pažįstamų sutikom, paskui atvažiavo Aušra su Mariumi ir Rimu, tai vis KAŽKAS buvo. Arba aš senstu. Man kita diena namuose, ant savo pievelės, po savo kriauše, buvo daug smagesnė. Su Aušra žemuogiavome, plepėjome, sėdėjome prie ežero, paskui vis važiavo svečiai... Šitai man buvo daug smagiau!

Simonas tai vis labiau paauglėja. Auga ir kūnas ir onoras. Kai yra namuose daugiau žmonių, jo bendraamžių, matau, kad vis mažiau jam manęs reikia. Reikia tik iš vienatvės arba iš baimės, pasirodo. Vienok, gal ir neblogai, bent jau galiu įsitikinti, kad ne mamyčiukas auga, tik vis dar vaikas - kažko bijo vienas. Mokslus baigė nekaip. Prisiimu sau dalį kaltės - mažai jam skiriu dėmesio. Amžinai man tai reikalai, tai pavargusi. Gal reikėtų daugiau su juo kartu pasėdėti, padėti... Bet, gal turi išmokti pats... Šiek tiek svarstau, nerimauju dėl to, ir, žinoma, palieku viską jam pačiam... Ėda sąžinė, bet nieko negaliu sau padaryti. Galiu su juo kalbėtis, galiu prisiversti pažaisti, galiu skirti dėmesio, apkabinti, paguosti, galiu netgi jo visais berniukiškais reikalais domėtis, bet ruošti pamokų ir išvis kasdien apie jas galvoti - negaliu ir viskas... Susinervuoju tuoj, neturiu kantrybės, imu pykti, kad vaikams išvis tie namų darbai yra arba, kad mokytojai nieko neišaiškina, arba, kad jis nenori pasistengti, jei jau klausia, tai tikėdamasis, kad už jį padarysiu... 

O ir šiaip, ko nors reikalauti iš Simono - nėra lengva. Jis man visada buvo kietas riešutėlis. gal tiesiog ir vengiu to reikalavimo. Džiaugiuosi tik, kad pats daug iniciatyvos rodo mūsų šeimos gyvenime, daug daro, nesišalina, nebėga. Bet jei jau reikia jį priversti, tai... 

Lu irgi teigiama tiek, kiek teigiama iš savęs. Nukalbėti ją nėra lengva. Bet gal visi tokie vaikai. Gal tiesiog aš silpna ir nemėgstanti kovoti, tokia tingi katė. Na, bet ką jau padarysi. Visi esame tokie, kokie esame...