Simonas išvažiavo Velykų atostogų pas senelius. Ilgai galvojo, bet šiaip ne taip ryžosi. Išvažiuodamas mano skype parašė "Pagaliau sūnus išvažiavo!" Abu juokėmės iš šio užrašo. Nors ir susimąsčiau tuo pačiu. Jis jau auga ir ima suprasti, kad santykis tėvai-vaikai nėra betarpiškas ir nepajudinamas. Kad jis nėra mano tąsa, o kad abu esame savarankiškos asmenybės. Pagaliau... Jau maniau, kad niekada neišlipsime iš "mamos saugojimo" etapo. Žinau, kad kada nors gailėsiuosi ir pasiilgsiu jo "sėdėjimo ant galvos", bet visgi noriu, kad jis užaugtų stiprus ne tik kūnu, bet ir dvasia.
Na, o kitą dieną po šio užrašo atsiradimo gavau skype Dovilės žinutę - "kodėl tu taip parašei apie Simoną". Vargšiukei suskaudo širdelę. Ji tikrai pagalvojo, kad aš džiaugiuosi atsikračiusi Simono. Net pagailo mergaičiukės. Ji gi tą Simoną nuo pat mažens myli :)
Taigi, likome su Lu vienudvi. Pirmą vakarą namuose buvo daug talkos, dengėme šiltadaržį, tai nelabai buvo kada jausti, kad kažko trūksta. Na, o sekantį vakarą norėjau pabaigti šiltadaržio darbus - užtiesti tinklą ant plėvelės, kad vėjas nenudraskytų. Teko kabarnotis ant stogo ir dėlioti tą tinklą. Visų pirma, pasirodė, kad tai nėra taip lengva, kaip atrodo. vaikščioti stogu 15 cm pločio lenta - ne taip jau lengva, po 2-3 žingsnių stačiomis, klaupiau ant kelių ir ropojau iš baimės bijodama net kvėpuoti, kad su visa plėvele nenudribčiau žemyn. Gerai, kad tuo metu Lu dar neįsikirto, kad ir ji gali kopėčiomis lipti. Baigusi aukštojo alpinizmo darbus, ėmiausi apnarpliojimo špagatu. O čia jau Lu rado kopėčias... Aš užlipu, ji man iš paskos. Reikia nulipti, turiu per ją peržengti, nes aukšyn merga moka, o žemyn - ne. tai kol aš per ją perlipu ir nulipu, ji ir iki viršaus užlipa. Pažiūrėjau, kas tada, ogi be jokių pamąstymų kelia koją ant šiltadaržio stogo ir jai giliai dzin, kad jis - tik vargana plėvelė.
Taip ir dirbom - až užlipu kopėčiom, pataisau, ką reikia, ji užsikabaroja iš paskos. Aš per ją peržengus lipu žemyn, ji krykšdama iš laimės - aukštyn. Tada žviegiančią nukeliu žemyn, nuleidžiu kopėčias, pataisau ką reikia žemai, vėl keliu kopėčias ir vės viskas iš pradžių...
Šiaip ne taip susitvarkėm su tais tinklais iki sutemų...
Toks tas gyvenimas su žiogais ant smilgos :)))
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą