Savaitgalį energingai dalyvavome Baltijos kelio 20-mečio renginiuose. Dalyvavome "Širdis plaka Baltijai" bėgime, minėjime. Bėgime emocijų buvo per kraštus. Susirinkome kelios klubietės su vaikais prie Širvintų rajono ribos, prisipūtėm balionų ir laukėme atbėgančių bėgikų. Atvažiavo ir rajono valdžia. Nusifotografavome, nuotaikingai pasikalbėjome...
Kai atbėgo bėgikai, prisijungėme prie jų ir patys bėgome. Ot laimės buvo vaikams! Įsikibę į rankas bėgo, kiek jų mažos jėgos leido. Na ir kokį 100 metrų tikrai nubėgome!
Tada pavažiavome 10 km ir vėl sustojome pakelyje ties Bartkuškio posūkiu. Vėl laukėme bėgikų. Jiems atbėgus vėl bėgome kartu su vaikais. Čia startavo ir Vytenis su 8 mėnesių Adelyte. Ot pasiryžimas :) Jis tą dieną buvo giminės susitikime antrame Lietuvos gale su mažyle. Jurga buvo likusi namuose, turėjo darbo. Bet vakare metusi darbus išbėgo į kelią mūsų pirmoje stotelėje - prie rajono ribos. Prie Bartkuškio mes jos nesulaukėme, atsiliko. Vis gi 10 km po 2 gimdymų - nelengvas iššūkis.
Bet ties Bartkuškiu kaip tik sustojo iš kelionės grįžęs Vytenis su Adele. Greitai išsinėrė iš kaklaraiščio ir kostiumo, nėrė į sportinius rūbus. Kol jis ruošėsi, bėgikai mus pralenkė gerokai. tad dar pavežėjau juos į priekį, Vytenis šokęs iš mašinos staigiai prisirišo Adelę su vaikjuoste ir išbėgo...
Mūsų trečioji stotelė buvo Rimučiuose, dar už 10 km. Ten užsidegėme deglus, nes jau buvo tamsu. Žmonių buvo daug - su dviračiais, prožektoriais, plevesavo vėliavos... vaikams tikrai įspūdinga buvo.
Vėl sulaukėme bėgikų. Visi juos pasitiko garsiais šūksniais, švilpimu. Pirmose gretose buvo ir mūsų Vytenis su Adelyte. Plodami ir šaukdami jiems Valiooooo! pakartojome bėgimą trečią kartą. Vaikai tryško laime! Kažkaip prie mūsų prisijungė pagyvenusi pora su vėliava. Sakė, kad su ta vėliava jie dalyvavo ir tikrajame Baltijos kelyje. Nusifotografavome, nes labai trūko nuotraukos su vėliava, kad atspindėtų visas to vakaro emocijas...
Vėliau Jurga rašė, kad atsiliko, bėgo tik iki savo namų. Nusuko nuo autostrados beveik toje pačioje vietoje, kur bėgimą pradėjo Vytenis. Taip mūsų viena šeima nesusitarusi nubėgo šeimos estafetę visu keliu, kuriuo mes gabalais važiavome, bėgome, vėl važiavome...
Grįžusi namo, niekaip negalėjau numaldyti emocijų, nukroviau nuotraukas į kompiuterį, nors buvo jau naktis...
Kitą dieną vėl su vaikais dalyvavome minėjime. Tik lijo lietus, nebuvo taip smagu. Bet vistiek geros emocijos sklandė. Tik neišbuvome ilgai, grįžome namo. TV transliavo šventinį koncertą. Klausiausi dainų apie Lietuvą, laisvę ir ašaros kaupėsi. Visus tuos 20 metų mes mokėmės gyventi laisvi ir tiek nusimokėme, kad nebemokame elementarių dalykų. Svarbiausiu uždaviniu tapo uždirbti kuo daugiau pinigų ir atrodyti turtingu amerikonu. Žinoma, lengviausia kaltinti valdžią. Bet...
Visos tos dainos ir šiandien - kaip į akį. Reikėtų į jas įsiklausyti ir bent jau šiokias tokias išvadas pasidaryti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą