Vėl rudenėja...

Tikrai, laikas bėga taip greitai, kad nieko daugiau nebelieka, kaip tik konstatuoti faktą, kad VĖL. Šį kartą VĖL ruduo. Na dar niuansas toks, kad VĖL ruduo ateina kurkas greičiau nei VĖL pavasaris...

Tačiau žiūrint kitaip, pagal įvykių seką, į vieną vienetą kažkaip sutelpa daug daugiau laiko, nei jo turėtų ten sutilpti. Štai nerašiau dienoraščio net nepilną mėnesį, o kai pagalvoju, kiek per tą mėnesį visko įvyko, tai visiems metams užtektų. Net beviltiška pradėti pasakoti. O juk po kiekvieno įvykio atrodo, kad tai, kas įvyko - labai svarbu ir norisi užfiksuoti. Deja, teks be to apsieiti. O ir nuotraukų čia, darbe, neturiu. Be jų dabar net įvykių eigos nebeatsekčiau. 

Kita vertus - kas tie įvykiai - eina, praeina, galbūt daug svarbiau yra tai, kas visada su mumis - mes patys, mūsų kasdiena, mintys, pasiekimai, kurie ateitį padaro kokybiškesne, arba praradimai, kurie išmoko būti atsargiais. Įvykiai, kelionės, susitikimai - tik kasdienybės praskaidrinimas, malonumų vaikymasis. Žinoma, jie reikalingi ir netgi būtini, tačiau - visai nereikšmingi.

Na, o tai, kad šią vasarą nenuvažiavau prie jūros - jau reikšminga. Netekimas, t-sakant. Jei būčiau nuvažiavusi, būtų buvę nereikšminga, nes tai darau kiekvienais metais. O tai, kad nenuvažiavau - reikšminga. Va, jei taip nesiseks ir nenuvažiuosiu prie jūros 5 metus, tai tada kelionė prie jūros po 5 metų jau bus reikšminga.

Nors, gal ir nebus... Labai norėjau nuvažiuoti į Trakus. Kai atsikraustėme į mažuosius Šiaulius, man visada atrodė, kad Trakai toli, kad liko sunkiai pasiekiami. Kaip gyvenimo Vilniuje dalelė. Bet va vieną dieną pasikviečiau Živilę ir mes ten nuvažiavome kartu. Pasirodo, kad jie visai netoli, važiuojant tiesiai. Taigi, Trakus aplankiau beveik po trijų metų pertraukos. Ir ką gi, konstatavau faktą, kad ten nuvažiavus, laiko tarpas išnyko, jaučiausi lyg čia būčiau vakar buvusi. Tai, ką tiek laiko maniau esant reikšminga, pasirodė visiškai niekuo nereikšmingas faktas. Taip, buvo smagu, mes smagiai pasivaikščiojome, diena buvo labai graži. Taip, dabar turiu nuotraukų, darytų Trakuose, kuriose ne tik mes su Simonu, o ir su Lukne jau. Bet šiaip, dar po kiek laiko aš šio "reikšmingo" fakto visiškai nebeprisiminsiu... O taip buvau tai sureikšminusi...

Na va, mano gilus ir reikšmingas noras parašyti ką nors įdomau, liko tik pasvaičiojimu aie įvykių prasmę ir reikšmingumą. ir viskas tik todėl, kad niekaip negaliu dorai prisiminti, kas gi nutiko per šį mėnesį :) Kažkoks įvykių, kelionių, klajonių rinkinys makaluojasi galvoje ir jokio konkretumo. Vadinasi prisiminimų teks ieškoti nuotraukose. Dienoraščio šiek tiek kitokia paskirtis, nei aprašinėti tai, kas ir taip matosi nuotraukų albumuose. Na, tikiuosi, kad kažkada, kai skaitysiu šias eilutes, jos jau bus albumuose. Kolkas ir nuotraukos, kaip ir įvykiai - kratinyje vienoje spintos lentynoje :)

Na ką, vaikams teks skirti kitą įrašą, šis jau perdaug ilgas, tad net ir pats prasmingiausias įvykis gali netekti prasmės, nukištas į patį ilgo paistalo galą :-)