Kaip senai berašiau, net gėda. O juk vaikai auga, kiekviena diena nusineša begalę linksmų ri nelabai akimirkų, išgyvenimų, supratimų, pajautimų. Žinoma, visų nesurašysi...
Mano vaikai patys nuostabiausi. Ir nors už lango visiškai nekas, mūsų namuose šilta ir smagu. Tik... retai juose būname. Visiems trims labiausiai trūksta buvimo namuose, kartu, neskubant. Paskutiniu metu esu be galu suirzusi, nes niekaip nepadalinu dėmesio darbui, namams, klubui, draugėms. O dar savaitgaliais vis kas nors išpuola, taip ir beveik nelieka dienų MUMS. Luknė dar maža, o Simonas vis prašo - pabūkime namuose, nevažiuokime niekur. Keista, anksčiau norėdavo kur nors, kuo toliau nuo namų. Vis tekdavo įklabinėti, kad liktume namuose, kad namuose gerai, kad geriausia išvyka - tryse už kaimo. O dabar atvirkščiai, sako - enam pasivaikščioti už kaimo, likime namuose, važiuojame į karjerą... Štai taip, mano gyvenimo tempas perdidelis net paaugliui. O ką čia man, senai :)
Nieko, kiekvienam savo. Manau, susitvarkysim. Turim susitvarkyti.
***
Lu vis geriau kalba, nors dar dažnai nesuprantu, ką sako, bet vis rečiau ir rečiau.
Šiaip ji save Nune vadina. Aš kartais irgi taip ją pavadinu - švelniai. O šiandien, kai vėl ją pavadinau Nune, ji sako - ne Nunė, o Uknė. Bet taip sunkiai jai tas kn derinys susivartė ant liežuviuko, juokingai kažkaip.
Žinoma, jau po 5 min ji buvo pamiršusi ir vėl save Nune vadino :)))
Daugiau nepamenu, nors čiauškame kasdien :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą