Šiandien vyko (vis dar vyksta) klubo žygis su slidėmis. Išleidome Simoną jame dalyvauti. Norėjosi ir man su mergaitėmis, bet neradau, kas važiuotų į pačią žygio pabaigą - tiesiog sutikti čiuožiančių. Tai mažumėle nuliūdau, o kadangi tokia sujautrėjusi esu (gal pogimdyviniai hormonai dar siaučia), tai ir ašaros kauptis pradėjo. Ir ne dėl to, kad aš kažkur negalėjau dalyvauti, bet buvau prižadėjusi vaikams - nuvyliau Lu - o ji jau 2 savaites to žygio laukė... Nusiminė ir Simonas, kad neatvažiuosiu, jam vienam gal nesmagu... Vienu žodžiu vaikštau po namus, apskambinėjau visus galimus variantus - nieko gero nepešiau. Jaučiu, kad ašaros tik kyla, kyla... Patriciją kaip tik ant rankų nešiojau. Staiga pajutau jos žvilgsnį - ji pakėlusi galvytę žiūri į mane... Piotro akimis... Dieve, kaip aš ją ir JĮ per ją myliu...
Tame žvilgsnyje buvo VISKAS - nuraminimas, paguoda, padrąsinimas, beveik girdėjau - "aš su tavimi"... Tai truko tik kelias sekundes, netrukus Patricija vėl buvo tik zirziantis mažas vaikas ant rankų, bet širdis nurimo, sugebėjau nuraminti vaikus, išėjome į lauką - mažoji užmigo, su Lu išlydėjome Simoną, pavėžinau ją rogutėmis ir visai rami grįžau namo ruošti pietų... Dabar rašau ir toks jausmas, kad ką tik buvau sutikusi JĮ...
2012 m. sausio 21 d., šeštadienis
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
2 komentarai:
Nu va, o prisimenu, kai dar Patricija buvo pilvuke, tu bijojai kaip jausies, jei ji bus panaši į tėtį :-)
Taip, labai bijojau. Būna iš tiesų tokių akimirkų, kad būna sunku į ją žiūrėti, nes vis dar pagalvoju, kad jos kaina pernelyg didelė buvo. Bet tai netrukdo man ją mylėti - be proto mylėti. Žiūriu kartais į ją, į Piotro portretą ir staugti norisi... Bet gal visgi daugiau šviesių akimirkų šalia jos būna :)
Rašyti komentarą