Prisiminimų verpetuose. Ženklai ir sapnai

Kol Patriukė miega, pradėsiu rašyti apie ženklus ir sapnus. Nežinau, kada užbaigsiu, nežinau, kaip seksis, nes namie Lu, nenorėčiau, kad ji mane matytų įsižliumbusią. Bet gal viskas bus gerai...

Molinės figūrėlės

Kažkada, jau prieš 3 metus Evelina man padovanojo dvi molines figūrėles - kad atneštų šeimyninę laimę. Kažkur perskaičiusi, kad tai tikrai veikia, ilgai ieškojo karvytės ir buliuko - tokios turėjo būti tos figūrėlės (artėjo jaučio metai). Karvytė mėlynu kaspinu, buliukas - raudonu parišti... Sakė - pasidėk kur nors miegamajame ir pamatysi, per metus laiko turėsi šeimą. Nesu nei labai tikinti tokiais simboliais, nei visai netikinti. Bet tikrai per daug vilčių į tą mažą tvartelį nedėjau. Tačiau miagamajame pasikabinau... Piotras atsirado šiek tiek daugiau nei po metų. Bet vis gi - atsirado. Maža ką, gal gyvulėlių pasaulyje tie metai kitaip skaičiuojami...
Dažnai eidama pro šalį tuos gyvuliukus pakalbindavau padėkodavau jiems už savo šeimą. Kartais pagalvodavau, kad jie jau savo misiją įvykdė, gal juos jau nukabinti, pasidėti kur nors. Bet nedrįsau - jei jau atnešė tą šeimyninę laimę, tegul ją ir saugo...
Praeitą vasarą pas mus svečiavosi mano mama. Beplaudama grindis šluotos kotu užkabino dėžutę, ant kurios stovėjo statulėlės. Jaučiukas krito žemėn ir sudužo. Mama rado tik kūnelį, galva kaip skradžiai žemę prasmego. Susinervinau labai, pasakiau - oi, kaip blogai. Tada ir mama susinervino, ėmė atsiprašinėti, tada aš jau ją guodžiau. Pagalvojau, kad gi čia tik mažos molinės figūrėlės, o mama gi netyčia... Žodžiu, pasakiau jai, kad tikriausiai taip ir turėjo būti, nes kiekvienas daiktas turi savo gyvenimo trukmę, kaip ir žmogus... Bet širdy tikrai nebuvo ramu. Žinoma, apie mirtį nepagalvojau, bet apie tai, kad gali mūsų šeimai kas nors nutikti - taip...
Kai TAI nutiko, būtent mama buvo šalia. Būtent ji patikėjo, kad Piotrui kažkas nutiko, atvažiavo taip greitai, kad aš dar nespėjau pasiruošti ir pati netikėjau, kad čia kas nors rimta...
Jaučiuko galvą radau po laidotuvių. Tvarkiausi ir radau tiesiog ant veidrodžio spintelės...

Nuotraukos ir dienoraštis

Visą gyvenimo su Piotru laiką negalėjau suprasti vieno dalyko - negalėjau žiūrėti į jo nuotraukas. Net nemoku pasakyti, ką jaučiau. Kažkokią baimę, netikrumą, lyg tai, ką matau nuotraukoje būtų netikra, kažkokia butaforija. Negalėjau sau to niekuo paaiškinti. Realybėje, žiūrint į JĮ jokių panašių minčių nebuvo - atvirkščiai, galėjau žiūrėti ir žiūrėti, laukdavau jo be proto net 5 minutėms išvažiavus, kartais ne tik, kad žiūrėdavau, tiesiog spoksodavau į JĮ. O į nuotraukas žiūrėti negalėjau. Būdavo kartais tyčia pasiimu jas ir žiūriu, mėginu suprasti, kas vyksta...
Taip pat negalėjau apie jį rašyti čia, dienoraštyje. Daug kartų norėjau tai padaryti, daug kartų norėjau išlieti savo jausmus, parašyti, kokia aš laiminga, papasakoti apie tai, kaip gyvenam, kaip pasikeitė vaikai... Bet to padaryti nepavyko.... Taip pat nežinau, kodėl... Gal nesinorėjo fiksuoti to, ką intuityviai jaučiau esant laikina?...
Po laidotuvių į visas nuotraukas galėjau žiūrėti be jokių blogų jausmų. Netgi ne tik galėjau, bet norėjau į jas žiūrėti, norėjau jų prikabinti visur - net jo pusę lovos nukabinti nuotraukomis....

Neišsakytos mintys

Kartą pagavau save galvojant - reikia sakyti Piotrui, kad kurtume normalią šeimą, kad jei kartais jis numirtų, nebūtų problemų su gimsiančios mažylės tėvystės nustatymais, pavardėmis ir t.t. Žinoma subariau save už tokias "durnas" mintis ir nuvijau jas šalin. Ir kas per nesąmonė - gi jis dar už mane jaunesnis! Nieko jam nesakiau...

Sapnas

Kai Piotras dingo nerimavau. Kaip gi kitaip! Nėra to buvę, kad nežinočiau kur jis! Nėra to buvę, kad jis manęs neįsileistų ar kaip kitaip skaudintų. Ėjau iš proto. Vis galvojau, kad girtas, todėl negirdi mano beldimo. Bet kiek gi gali žmogus gerti - rytą ir vakare, kitą rytą ir kitą vakarą... Vieną naktį susapnavau, kad gavau sms - Piotrui viskas gerai, jis jau nebegeria. Puoliau ieškoti, kas man tą sms parašė, net kažkoks pavydas suėmė - gal jis pas kitą moterį... Kažkokiu būdu išsiaiškinau, kad tai padarė vienuolė. Ir išniro sapne Piotro veidas - besišypsantis bet... kažkoks labai pajuodęs. Tokį jį - pajuodusį nuo dūmų ir rado... Žinoma, realybėje jis nesišypsojo...

Sapnas 2

Dar nebuvome JO radę. Bet mama jau buvo pas mane. Paskutinę naktį sapnavau topolį Trečionyse. Ant jo buvo krūva sausų šakų. Liepiau jas nugenėti. Viena liko - tokia sausa, bet su žaliomis šakelėmis... Nubudusi žinojau - šiandien laušime duris į jo butą ir tai yra paskutinė, vienintelė galimybė jį rasti... Tos žalios šakelės ant sausos šakos - ateinantis mūsų vaikelis...

Nubudo žalioji šakelė, einu maitint...