Patricijos atėjimas

Jei to nepadarysiu dabar, nebepadarysiu niekada... Tokiomis mintimis pradėjau šią dieną ir nusprendžiau tiesiog sėsti ir rašyti. Vis laukiau kažkokio įkvėpimo, kai kojos savaime nuneš prie klaviatūros, o pirštai patys susiras dienoraštį. Deja, laikas eina, o nei kojos, nei rankos, nei protas, nei širdis manęs čia neatnešė. Manau ne todėl, kad nenoriu. Juk mintyse jau šimtą kartų sėdau ir rašiau. Tiesiog veikia kažkoks blokavimo principas. Tad šiandien nusprendžiau tiesiog sėsti ir rašyti. O rašyti teks daug. Pasižadu tai daryti kasdien, kol išrašysiu, krauju išraižysiu kiekvieną mintį, kol tapsiu tuščia - lyg pamestas, vėjo pučiamas maišelis. Kad ir kaip tai sunku daryti, kad ir kiek tai kainuotų ašarų. Juk jau dabar vos jas tvardau, o dar net nepradėjau...
Dar mąsčiau, gal sukurti kitą dienoraštį, nes šis - mano vaikams - lyg ir apie juos turėtų būti - šviesus ir lengvas. Bet dabar manau, kad nereikia. Juk tai yra Patricijos atėjimo istorija. Labai graudi, jautri ir liūdna. Kita vertus tai didžiulės meilės, vilties ir tikėjimo istorija. Tai paties laimingiausio, nors ir trumpo, mano gyvenimo etapo istorija...