O dabar klausimas - ar prisimenate pirmąjį savo gyvenime pakeltą ir neštą kibirą vandens? Aš prisimenu - pilni jie būdavo labai sunkūs. Tiesa, teisybės dėlei reikėtų parašyti, kad neesu jų daug tampiusi. Bet tikrai teko. Prie ko čia tas kibiras? Ogi nuo vaikystės žinojau, kad pilnas kibiras vandens sveria 10 kg. Lygiai tiek, kiek dabar sveria Patricija. Tik, jei tinkamai meiliai ją paimi - ji visai nesunki. Dar nesunki, kai abi būnam geros nuotaikos. Ko nepasakyčiau apie kibirą :)
Taigi, mūsų tam mielam kibirėliui jau 8 mėnesiai. Jau su visa puse. Ir dabar, kaip niekada, aiškiai ir skausmingai suvokiu, kad nežinau, kur tie 8 mėnesiai pasidėjo. Žiūriu, dairausi atgal - vos kelių dienų vėlės neaiškiai plevena. Vos keli nerimo šešėliai, kelios akimirkos... Gerai, kad nuotraukų daug. Bet vis gi graudu. Rašau ir ašaros kaupiasi - kaip greitai ji auga, kaip ilgai mes be tėčio. Ir kaip norėčiau, kad jis pareitų...
Nors gyvenimas nėra toks niūrus, kaip pirmąjį pusmetį, nors daug vilties spindulių šviečia mano gyvenimo kelyje, nors pradedu juo tikėti ir tuo, kad esu ant "naujo gyvenimo slenksčio". Bet viskas dar tik ateityje, viskas bus nauja ir dar nepažįstama. O Jis - tai, ką turėjau, mylėjau, ką pažinojau ir kuo tikėjau...
Bet ne apie tai šiandien reikia rašyti, o apie ropojančią, čiauškančią, besišypsančią Patriciją. Būtent dabar norėčiau atsisukti ir pamatyti tą akinančią šypseną, tuos baltus dantukus. Bet negaliu - vos tik į ją pažiūrėsiu, vos jai nusišypsosiu, ji visomis savo jėgomis parropos man į glėbį - laiminga ir mylinti. O aš noriu parašyti šį trumpa pasakojimą apie mūsų aštuntąjį mėnesį :)
Taigi, ropoja, birbia, čiauška, įsikibusi stojasi, krausto, čiupinėja, kartais griūna, vedama eina. Amžinai nori ko nors skanaus - bet ko, ką galima būtų paimti ranka ir graužti - obuoliuko, agurko, banano, duonos kampo, barankos, morkos. Valgytų ir karbonadą, čipsus ir rūkytą žuvį, bet neduodu... :)
Vis dar valgo mano pieną, ypač naktimis, nemiega savo lovytėje, nenori būti imama svetimų žmonių, o visų geriausia - pas mamą. Bet net retai matydama pripažįsta močiutę, myli ir džiaugiasi broliu ir sese. Pagarbiai, baimingai nori bendrauti su seneliu, mielai būna su teta Inese ir Živile, kurią labai dažnai mato. Smagiausias reginys - kamuoliu žaidžiantis brolis, lakstantis ir dūkstantis šuniukas.
Prieš pat sueinant 8 mėnesiams mažulė susirgo. Kažkoks virusas buvo įsisukęs... Sunkios tos vaikų ligos... Tiek to, nereikia apie jas.
Tiesa, apie tą lovytę, kurioje nemiega. O galėtų. Nes dabar abi miegame lovoje. Pasikeičiame pusėmis, pavalgome ir vėl miegame. Pagalve užstatau lovos kraštą. Bet ji jau puikia juda erdvėje, gali iškristi, išropoti... Bet kaip jai tą paaiškinti? Tam mielam kibirėliui, kad lovytėje miegoti saugiausia?
Ką gi, keliu nuotrauką ir einu bučiuoti tos pačios mieliausios seilėtos šypsenos :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą