Eilinis savaitgalis. Tiksliau eilinis vasaros savaitgalis. O dar tiksliau - eilinis lietuviškos drėgnos ir nekarštos vasaros savaitgalis su 10-mečiu paauglėjančiu sūnumi ir 5-mėnesine dar nepaauglėjančia, bet ne mažiau ant blakstienų statančia dukra.
Aišku dėl Luknės perdedu. Kai vaikas auksinis - norisi lėlės :) Ką tik miegojo gražuolė 3,5 valandos, o dabar reikėtų su ja pasižaisti. Na o aš gi šiuo metu noriu parašyti šį įrašą, tad dukrai tenka zyzalioti ant sofos, ką aš ir pavadinau statymu ant blakstienų ...
Na va, obuolių - moliūgų tyrelė, šlakelis pienelio ir vaikas be ožių sėdi terasoje ir kvėpuoja grynu oru!
Reikėjo ne pažaisti, o pamaitinti:)
Na, o šiandieniniai pamąstymai?..
Daugiausia mąsčiau apie - kaip būtų, jeigu būtų... Žodžiu iš nerealybės sėrijos...
O jei apie vaikus, tai tiesiog myliu juos ir šiandien nieko nemąsčiau.
Nors tiesą pasakius mąsčiau apie Simoną. Paskutiniu metu (ir ne tik paskutiniu) jis labai man vadovauja - eik, daryk, važiuok... ir viskas DABARRRRR!!!!! Tiesą pasakius nervina mane tai. Iš vis nemėgstu tokio sėdėjimo ant galvos. Ant mano tokios pusiau meniškos galvos (suprask - su nepilnu stogu). Man mano laisvė - brangiausias turtas, o čia kažkaip negeražiai gaunasi - lyg ir mano vaikas, bet vistiek nervina. Dažniausiai susipykstam. Tai ir mąsčiau, ar čia mano SuperEgo kaltas, ar čia vaikui perdaug elgesio laisvės su savimi esu suteikusi? Iš kur žinoti?
Tai ir mąsčiau, kaip čia tai išspręsti,kad nei vienas nenukentėtų ir nebūtų nuskriaustas. Nes jei aš per prievartą skubu ar darau, ko nenoriu - būnu pikta ir nelaiminga. Jei jis laukia valandų valandas - būna nelaimingas jis. Skirtingi mes. Jis - impulsyvus. Sugalvojo ir daro, arba sugalvojo - ir liepia daryti, jei tai ne jo darymas. O aš kaip Belgas - šiandien sugalvojau, o darau rytoj arba poryt, arba persigalvoju ir visai nedarau. Įsivaizduoju, kad aš jį biesinu savo tokiu lėtumu, o jis mane savo DABARRRR!!!!!!!!!!!
Tai ir ėdam vienas kitą...
Plius jis manęs nelaiko visiška šeimos galva. Jo galvoje mes abu lygūs.
Neseniai buvo laida "Kvieskit auklę" apie tai, kaip vaikai eina iš proto, nes mirus tėčiui nepripažįsta mamos kaip bosės - muša ją, ignoruoja jos auklėjimą ir paliepimus, draudimus. Simonas irgi žiūrėjo. Tada paklausiau - o kas mūsų šeimos bosas? "Abu" atsakė.
Va tai mane suneramino. Manau, kad turiu išsikovoti tarp abiejų bosų generalinio boso statusą Bandau tai daryti, bet sunkokai gaunasi. Mat aš nemėgstu to daryti. Nemėgstu įtampos ir komandavimo. O vaikams reikia komanduoti, kitaip jie komanduos tau.
Va čia pripažįstu mamos pranašumus. Tik aš taip nemoookuuu... Ir nenoooooooooriuuuuuuu...
Idomu, ar būna tarpinis variantas
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą