Tai blanki, be jokio ryškumo nuotrauka, daryta pirmomis Luknės gyvenimo valandomis. Drebančiomis iš susijaudinimo brolio rankomis...
Vis susigraudinu prisiminusi. "Graži" tepasakė, o akyse tokia meilė švietė! Virpančiais pirštukais glostė sesės veiduką ir dar kruviną galvytę...
Norėjo ir mane nufotografuoti, bet niekaip nepavyko - rankos imdavo taip drebėti, kad nuotrauka gaudavosi visai susiliejusi. Niekada nepamiršiu. Ir tas nuotraukas saugosiu. Kaip atminimą - sūnaus meilės atminimą... O aš žiūrėjau į tą mažą veiduką ir niekaip negalėjau patikėti, kad tas mažas vaikelis mano. Bijojau, kad jei tik nusisuksiu ar užsimerksiu, pamiršiu kaip ji atrodo. O dar blogiau, atsisuksiu, o ten nieko nebus ir viskas pasirodys tik gražus sapnas... Ta baimė mane lydėjo labai ilgai, net kelis mėnesius. Kai gimė Simonas nieko panašaus nejaučiau. Čia ne meilę vaikui lyginu - o kūdikio suvokimą. Suvokimą, kad tai iš tiesų įvyko ir tas vaikelis - mano. Su Simonu viskas buvo paprastai ir aišku - aš pagimdžiau, aš turiu vaiką. Su Lukne tai buvo kaip stebuklas. Ir jei kas būtų paėmęs kūdikį, kol aš miegojau ir pasakęs - tu viską susapnavai, gal net būčiau patikėjusi ir ilgai ilgai verkusi, kad tai buvo tik sapnas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą