6 ir 16... Žaidimai baigėsi...

Žiema kaip visada, tai yra, jau 16 metų, kaip baigėsi Simono ir 6 metai, kaip baigėsi Simono ir Luknės gimtadieniu.
6 ir 16, pasirodo, daug rimčiau nei 5 ir 15. Ir visiškai kitaip, nei buvo mano išsvajotaisiais 4 ir 14... Jei 4 ir 14 pavadinčiau aukso amžiumi, tai 6 ir 16 - aukštosios elektros įtampos amžiumi. Nebepažįstu savo sūnaus. Jau užmiršau, kaip jis šypsosi, kaip būna dėmesingas, kaip kepa pyragus ir laukia grįžtančių į namus. Užmiršau, kad kadaise kasdien, pasibaigus pamokoms, paskambindavo tai pranešti ir pasakyti, kad važiuoja namo. Paskui - kad jau parvažiavo... Dabar, kai jau trinktelėjo 16, kartais suprantu, kad jau vakaras, aš dar ne namuose ir man niekas neskambino... Kartais net sunerimstu - o gal jo nėra namuose, šešėlis perbėga išgąstingomis mintimis mano veidu. Skambinu pati: pyyyyp... pyyyyp... pyyyyp... alio... nieko nesakantis, abejingas balsas. Ačiū Dievui, namie...
Būna, atžagarus, būna piktas. Bet dažniausiai abejingas. Nežinau, ar čia paauglystė, ar čia kokios rimtos kančios. Įpareigojimai, darbai lieka kažkur praeitį arba ateity. Žvilgsnis be atsako, kompiuteris, piktos replikos sesėms, ypač Lu...
Tik kartais, nežinau net kokiais atvejais, grįžta tikrasis Simonas - linksmas, norintis kažką nuveikti, kalbantis. Tuomet ir sesėms nuskyla - eina su jomis pažaisti, pakalbina... Gražu žiūrėti... Arba vakarais, kai ūpas, girdžiu, kaip kalbasi kambaryje su Lu. Negirdžiu apie ką, bet man be galo smagu klausytis to vyriško dudenimo ir Lu švelnaus atitarimo... Kartais ir Patriciją panešioja, pakiloja - ligi dangaus. Kartais Lu pavežioja motoroleriu. O ji juokiasi, krykščia visu balsu!
Tokia tat niūroka mūsų pirmoji paauglystė su mažomis atokvėpio salelėmis. Lyg šokoladas su riešutais...
O Lu? Ji dar ne paauglė, bet jau ir ne vaikas. Pradėjus augti tikriesiems dantims, ėmė skleistis mergiškas grožis, švelnūs jos bruožai, rodos, kasdien tampa dar gražesni. Kartais žiūrėdama į ją negaliu atsigėrėti... Ne tik grožiu. Susirinko ji per 10 mano laukimo metų viską, ką tik galėjo - grožį, protą, gudrumą, išmintį, meilę sau ir gyvenimui, mokėjimą bendrauti ir draugauti, duoti ir imti. Ji ir pasaulin pirma, ir grįžusi namo, visus myli. Ir skrenda į Saulę, ir, būdama namuose, tvarkinėjasi, kuitinėjasi. Savimi moka pasirūpinti ir šalia esančio nepamiršta... Man taip ir nereikėjo jos auklėti. Tik džiaugtis būnant šalia... Vis gi reikia pasakyti, kad būdama beveik tobula, yra ir reikli. Moka užsispirti, norėti ir pasiekti. Moka kantriai ir ramiai paspausti, kad būtų taip, kaip ji nori. Be isterijų, be šantažo...
Mano Lu, nors dar tik šešerių, ji jau gražuolė, išmintinga gulbė... Ir taip norisi, kad pasaulis būtų jai dosnus ir geras...

Nejau...

Nejau visus ilgus devynis mėnesius neradau laiko dienoraščiui? Per tiek laiko galėjo gimti dar vienas žmogus!
Be proto greitai bėga tas laikas... Be proto daug permainų, daug rūpesčių nubėgo. Bet šis dienoraštis vaikams, o ne mano bėdoms. Lyg motinų motina tikiu ir galėčiau kiaurai krūtinę kumščiu pradaužti, kad mano vaikų gyvenimas bus lengvesnis.
Na, o mano vaikai - jau dideli ir nuostabūs. Visada sakiau, kad kai vienam bus 14, kitam - 4, mano vargai baigsis. Taip ir nutiko. Simonas nustojo bijoti, įgavo vidinės ramybės (gal ir per daug, gal iš P mėgdžioja). Luknė tapo savarankiška, daug žinančia ir mokančia bei be proto mylinčia mamą panele. Kas rytą apsikabiname lyg po ilgo nesimatymo. Kas vakarą išsičiučiuojame, lyg išsiskirdamos mėnesiui.
Na, o dienos pilnos visokių pasišnekėjimų, darbų darbelių, dabar, pavasarį, pumpurų apžiūrėjimo, gėlių "rokavimo". Net nežinau, kada ji užaugo ir iš kur tokią gerą atmintį turi - prisimena galybę paukščių pavadinimų (na ne enciklopedijos mastui, o keturmetės), vardina gėles, rūpinasi vištomis, katinais ir savo neklaužadomis nykštukais iš vakarinės pasakos... Jau nueina į parduotuvę viena, suplauna pati indus, išsiurbia grindis, padeda man sėti, sodinti. Ne apie tai aš čia, ką ji nudirba, bet apie meilę gyvenimui. Kaip gera būti keturmečiu, kai myli mamą, visą pasaulį ir net indų plovimą... Niekas gi jos neverčia. O dar ta mama taip dažnai būna liūdna, pikta ir pavargusi...
Nežinau, kodėl pasaulis taip surėdytas... Kai auginau Simoną, buvau 1000 kartų linksmesnė ir, rodosi, daug daugiau daviau vaikui. Lu gauna dešimteriopai mažiau, tačiau yra dešimteriopai linksmesnė, ramesnė ir savarankiškesnė, labiau mylinti gyvenimą... Simonas, berods, mylėjo tik mamą ir močiutę - bet kartu, vien močiutė irgi netiko. Vien mama buvo gerai.
O atrodo, kad turėjo atviromis akimis žvelgti į pasaulį, juo pasitikėti ir tikėti, kaip tikėjo jo mama...
Šiandien jis jau paslaptingas keturiolikmetis jaunuolis. Jau nebepažįstu jo pasaulio. Manęs jame vis dar daug, tačiau ir tas santykis su manimi - nebe betarpiškas, o jo asmeninis: "Jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalite aplankyti"... Štai kada išsipildo Pranašo žodžiai. Toli gražu ne nuo vaiko gimimo... Ir nežinau, kokiais žodžiais paliesti jo rytojaus namus, kad jam juose vėliau būtų gera gyventi. Pranašas nepasakė, ką daryti, kai paaugliai neklauso...
Štai tiek šiandien. Tikiuosi, dažniau užsuksiu. Juk tiek stebuklingų akimirkų mūsų gyvenime :)

Virsmas

Šie metai mano vaikams - virsmo metai. Tik tas virsmas - skirtingas. Luknei - stebuklų radimosi, o Simonui - stebuklų dužimo metas. Kiek vienas į pasaulį žiūri atviromis, didelėmis, laukiančiomis ir tikinčiomis akimis, tiek kitas ima nebepasitikėti, netikėti, neigti ir užsidaryti į save. Įdomu abu stebėti. Abu auga, tik skirtingose erdvėse. Luknei auga pasaulis, O Simonas išvis transformuojasi, jam darosi ankštas jo kiautas, jo savastis nebetelpa kūne. Vienas žengia nuostabiu vaikystės vaivorykščių taku, kitas jau net nebepaauglėja. Kitas - jau tikras paauglys. Paslaptingas, kenčiantis, ieškantis, protestuojantis, persikėlęs į kažkokią nematomą šešiamatę erdvę. Žinoma, kažkurioje širdies kertelėje jis vis dar tas pats mažas berniukas. Bet jei tik gali, valdo tą mažąjį, slepia giliai, vidiniame širdies kieme.
Net nežinau, kurio pasaulis žavi labiau. Be abejo, lengviau su stebuklinguoju, bet ir tas paauglio mane traukia, vilioja, intriguoja. Lyg pačios neišbaigtas paauglystės kentėjimas. Ir nežinau, ką daryti, kad jam būtų kitaip.

Linksmybės ir "linksmybės"...

Simonas išvažiavo Velykų atostogų pas senelius. Ilgai galvojo, bet šiaip ne taip ryžosi. Išvažiuodamas mano skype parašė "Pagaliau sūnus išvažiavo!" Abu juokėmės iš šio užrašo. Nors ir susimąsčiau tuo pačiu. Jis jau auga ir ima suprasti, kad santykis tėvai-vaikai nėra betarpiškas ir nepajudinamas. Kad jis nėra mano tąsa, o kad abu esame savarankiškos asmenybės. Pagaliau... Jau maniau, kad niekada neišlipsime iš "mamos saugojimo" etapo. Žinau, kad kada nors gailėsiuosi ir pasiilgsiu jo "sėdėjimo ant galvos", bet visgi noriu, kad jis užaugtų stiprus ne tik kūnu, bet ir dvasia.

Na, o kitą dieną po šio užrašo atsiradimo gavau skype Dovilės žinutę - "kodėl tu taip parašei apie Simoną". Vargšiukei suskaudo širdelę. Ji tikrai pagalvojo, kad aš džiaugiuosi atsikračiusi Simono. Net pagailo mergaičiukės. Ji gi tą Simoną nuo pat mažens myli :)

Taigi, likome su Lu vienudvi. Pirmą vakarą namuose buvo daug talkos, dengėme šiltadaržį, tai nelabai buvo kada jausti, kad kažko trūksta. Na, o sekantį vakarą norėjau pabaigti šiltadaržio darbus - užtiesti tinklą ant plėvelės, kad vėjas nenudraskytų. Teko kabarnotis ant stogo ir dėlioti tą tinklą. Visų pirma, pasirodė, kad tai nėra taip lengva, kaip atrodo. vaikščioti stogu 15 cm pločio lenta - ne taip jau lengva, po 2-3 žingsnių stačiomis, klaupiau ant kelių ir ropojau iš baimės bijodama net kvėpuoti, kad su visa plėvele nenudribčiau žemyn. Gerai, kad tuo metu Lu dar neįsikirto, kad ir ji gali kopėčiomis lipti. Baigusi aukštojo alpinizmo darbus, ėmiausi apnarpliojimo špagatu. O čia jau Lu rado kopėčias... Aš užlipu, ji man iš paskos. Reikia nulipti, turiu per ją peržengti, nes aukšyn merga moka, o žemyn - ne. tai kol aš per ją perlipu ir nulipu, ji ir iki viršaus užlipa. Pažiūrėjau, kas tada, ogi be jokių pamąstymų kelia koją ant šiltadaržio stogo ir jai giliai dzin, kad jis - tik vargana plėvelė. 

Taip ir dirbom - až užlipu kopėčiom, pataisau, ką reikia, ji užsikabaroja iš paskos. Aš per ją peržengus lipu žemyn, ji krykšdama iš laimės - aukštyn. Tada žviegiančią nukeliu žemyn, nuleidžiu kopėčias, pataisau ką reikia žemai, vėl keliu kopėčias ir vės viskas iš pradžių...

Šiaip ne taip susitvarkėm su tais tinklais iki sutemų...

Toks tas gyvenimas su žiogais ant smilgos :)))

Švenčių maratonas...

Šiemet jis tikrai toks - maratonas. Bet man patinka. Pirmą kartą per daug metų, gal net per visą gyvenimą man patinka Kalėdos, ir net Naujų metų laukiu. Iki Kalėdų buvo sunkokas laikas, buvo daug darbo laikraštyje, bet praėjo ir užsimiršo. Liko tik geros emocijos. Prieš Kalėdas buvo klubo šventė, rytoj darbo balius - irgi faina, jau pasiilgau tokių dalykų. Šiek tiek nerimauju, nes nepažįstama liaudis, ale kaip nors. Ir šiaip buvo daug renginių, daug veiksmo, nebuvo laiko užsiimti savigaila. O gal savivertė sugrįžta, kai jautiesi visuomenės dalimi, ne tik namų šeimininke.

Tik nežinau, ar tai, kas gerai man, gerai ir mano vaikams. Lu dar gal ir be nuomonės, nes maža analizavimui. Bet va Si - klausimas. Jis jau didelis, bet dar ne toks didelis, kad jam mano veikla patiktų. O tai, kas patiktų jam, man jau nebepavyksta suorganizuoti - arba sunku dėl jo amžiaus, arba sunku finansiškai. Nors gal reikės bent jau į piceriją jį nusivežti, ką jis vis dar labai mėgsta ir jau senokai tai darėme. O kitos pramogos jau sunkokai įkandamos. Na gal ir galima būtų kaip nors, bet kad nebeišeina derinti. Boulingą dviese žaisti jau nebe lygis, manau po 15 min imtų nuobodžiauti, vandens parkai, kol Lu maža irgi sudėtinga - turėtų ten vienas duzgintis, tai galų gale prasėdėtume visi 3 varlinuke. Kino filmus irgi turėtų žiūrėti su draugais... O draugų jis nelabai turi. Nors galėtų, jei tik norėtų, nes vaikai jį mėgsta. Na, gal kai jau dirbsiu ir nebesėdėsiu namuose, jam bus akstinas daugiau su draugais bendrauti, nei namie vienam sėdėti. Žiūrėsim...

Taigi, šiai dienai vaikinas turi daug visko, kas leistų gerai leisti laiką, bet neturi su kuo. Aš jau pasuoju. Galiu laikas nuo laiko durnių kortom sužaisti, kartais dar kokį žaidimą, bet tai ir viskas. Nors jis ir nori. Tik kad nebesigauna... Prisipažįstu, didele dalim dėl to, kad aš nemėgstu sėdėti ir žaisti, koncentruotis į kažkokį mažą pasaulėlį ant stalo. Man kiekvieną kartą reikia nugalėti barjerą. Ir vaikystėje nemėgdavau žaidimų... Pamenu, su sese vis nesutardavom dėl to, kad ji norėdavo žaisti, o aš -ne. Ir dabar jei tik Si nustveria mano sesę, savo tetą, tai atsižaidžia už pusę gyvenimo. O man atrodo kvaila, betikslis laiko gaišimas... na dar kai kompanija susirenka ir ar taip ar taip nieko gero neveikiama, tada galiu dar... Ir tai vieno žaidimo man metams užtenka :)))

Na, o Lu kolkas neverčia manęs žaisti, atvirkščiai, dar labiau nemėgsta jokių komadinių veiklų nei aš :) Tai plaukioja sau po namus ir tiek. Visi mano bandymai sudomina tik trumpam ir tai tik jei gerokai pasistengiu...

O nuo Naujų metų eisim jau į darželį. Čia atskira tema, tad perdaug nesiplėsiu. Ir džiaugsmas ir skausmas tai.

Bet kitaip nebeįmanoma - aš nespėju, vaikai tikrai buvo apleisti paskutinį mėnesį. Na, bet, tikiuosi, juos tai tik grūdino, nes stengiausi kiek galėjau kompensuoti savo nebūvimą namuose.

O per tą mėnesį Lu ėmė intensyviai mokytis kalbėti. Sakinių dar nesurezga, bet jau kartoja kiek tik išgali visus žodelius - su intonacija, gražiai. Po 2 žodelius jau sudėlioja kartais. To užtenka iki 2 metų, taip kad viskas vyksta puikiai, ateis laikas ir pradės kalbėti.

Labai mėgsta dainuoti - ir aukšu balseliu traukia, ir žemesniu :) Smagu...

Laukiu...

Šiandien gyvenu laukime. Turi tėtis parvežti vaikus. Beveik savaitę jų nemačiau. Pasiilgau be proto. Tačiau, žinoma, džiaugiuosi, kad galėjau darbų daug pasidaryti, be to, buvau komandiruotėje Taline.
Kažkaip nesirašo, matyt, mintys su vaikais, kažin ar pavyks jas čia prikviesti.
Girdėjau telefonu, kad Lu daugiau kalba :) Simonas sakė, kad pas senelius nebuvo įdomu. Ach tas mano ištikimasis - jis niekada nepasakys, kad kažkur jam buvo smagu, jei tik tai ne koks vandens pramogų parkas :)
Oi, tiesa, prieš savaitę buvo klasės tūsas su nakvyne pas auklėtoją sodyboje, tai grįžo labai patenkintas ir pirmą kartą gyvenime pripažino, kad kartais smagu atitrūkti nuo mamos uodegos. Nors reikėjo įkalbinėti važiuoti. Ot paradoksas - visi turi įkalbinėti vaikus kur nors nevažiuoti, drausti, gali bausti neleidimu. O man atvirkščiai - reikia įkalbinėti važiuoti.
Pamenu, vaikystėje aš irgi buvau labai prisirišusi prie mamos, na, bet jei jau kur smagiu reikalu kvepėdavo, lėkdavau neatsisukdama. Ir niekada nesuprasdavau, kaip galima kur nors nenorėti. O grįžus namo vėl besdavau nosį mamai į sterblę :)
Įdomu, kaip Luknė. Na, bent jau prisimena, nes telefonu kalbėjo. Iš Austrijos grįžus buvo liūdnesnė situacija. Na ir ji buvo mažesnė ir laiko nesimatėm perpus daugiau ir brolio šalia nebuvo. Šįkart esu įsitikinusi, kad pažins ir pripažins!

O darbe savas tempas. Mano pirmojo straipsnio, kurį įkėliau ir į Blog'ą herojus mirė. O įvykiu susidomėjo L.rytas. Žmonės išsigando, kad gali atleisti jų giminaitę iš darbo už giminių skundus. Bet kažkaip nelabai mane tai išgąsdino. Aš tikrai nesumaliau jų į purvą, tikrai straipsnis buvo jiems labai palankus, išpildžiau jų prašymą neparodyti, kad jie skundėsi. Taigi, kad ir apmaudu dėl situacijos, bet jaučiuosi rami.

Visi kiti straipsniai - gerai, gaunu pagyrimų, žmonės kalbasi, nebėga nuo manęs, taigi kolkas normaliai. Tik kažko neramu man. Gal prieš gerą, tikėkimės :)

iš praeities 2008 02 03; 23:34

Net nežinau, ką apie tuos Naujus ir parašyti. Ėjo, praėjo. Šventės užsimiršo, liko tik nuotraukos. Ir tai viskas, kas buvo gražaus - vaikų džiaugsmas. Tai kad nesugadinti jo, nerašysiu apie blogus dalykus...

O kaip mūsų dienos bėga? Brolis vis labiau spygliuojasi. Kartais ne vieną prakaitą reikia nuvarvinti, kad nuraminti jo ginčus. Visais kitais variantais geras jis vaikas. Toks pat tebejautrus, mielas, mylintis ir dar naivus ir vaikiškas. Dar galiu į pažastį įsikišus pamyluoti.

Ką naujo išmoko? Oi, sunku ir pasakyti - gal kokias lygtis mokykloj dabar sprendžia

O Luknė jau greitai perlips pirmųjų metų slenkstį! Tik man dar tokia maža atrodo. Pamenu, Simonas atrodė jau toks didelis, kad tiek visko jau moka... O Luknė dar tokia maža... Na ir gerai, tegul būna dar maža, reikia man to minkšto kamuolėlio glėby.

Na, o šiaip jau stovi, tik kojos dar labai dreba, tai taip juokingai atrodo...

O šiandien kaka - balių darė. Paguldžiau be pamperso pietų miegoti, po pusvalandžio girdžiu - kalba. Nueinu, o ten viskas nuo kojų iki galvos ir visa lovytė - didelis kaka. Iščiupinėjus ir ištapšnojus kiekvieną centimetrą Nežinau, kiek ištapšnojo, kiek privalgė, ne bet ką padarysi, savo gi

Kalbėti tai nelabai ką kalba - tai mama pasako, tai nia niam (valgyti), tai didelį NEEE išrėkia, tai kažką panašaus į caca ar į ai ai ai (kaip gražu). Šiandien lyg loti bandė į Nėjų žiūrėdama (Ou Ou Ou), bet labiau panašu buvo į O O O.

Na, kad ji miegaliukė maža, nėra kada daug mokytis Be to, gera jai ir taip :)

iš praeities 2007 07 29; 17:45

Eilinis savaitgalis. Tiksliau eilinis vasaros savaitgalis. O dar tiksliau - eilinis lietuviškos drėgnos ir nekarštos vasaros savaitgalis su 10-mečiu paauglėjančiu sūnumi ir 5-mėnesine dar nepaauglėjančia, bet ne mažiau ant blakstienų statančia dukra.
Aišku dėl Luknės perdedu. Kai vaikas auksinis - norisi lėlės :) Ką tik miegojo gražuolė 3,5 valandos, o dabar reikėtų su ja pasižaisti. Na o aš gi šiuo metu noriu parašyti šį įrašą, tad dukrai tenka zyzalioti ant sofos, ką aš ir pavadinau statymu ant blakstienų ...
Na va, obuolių - moliūgų tyrelė, šlakelis pienelio ir vaikas be ožių sėdi terasoje ir kvėpuoja grynu oru!
Reikėjo ne pažaisti, o pamaitinti:)

Na, o šiandieniniai pamąstymai?..
Daugiausia mąsčiau apie - kaip būtų, jeigu būtų... Žodžiu iš nerealybės sėrijos...
O jei apie vaikus, tai tiesiog myliu juos ir šiandien nieko nemąsčiau.
Nors tiesą pasakius mąsčiau apie Simoną. Paskutiniu metu (ir ne tik paskutiniu) jis labai man vadovauja - eik, daryk, važiuok... ir viskas DABARRRRR!!!!! Tiesą pasakius nervina mane tai. Iš vis nemėgstu tokio sėdėjimo ant galvos. Ant mano tokios pusiau meniškos galvos (suprask - su nepilnu stogu). Man mano laisvė - brangiausias turtas, o čia kažkaip negeražiai gaunasi - lyg ir mano vaikas, bet vistiek nervina. Dažniausiai susipykstam. Tai ir mąsčiau, ar čia mano SuperEgo kaltas, ar čia vaikui perdaug elgesio laisvės su savimi esu suteikusi? Iš kur žinoti?
Tai ir mąsčiau, kaip čia tai išspręsti,kad nei vienas nenukentėtų ir nebūtų nuskriaustas. Nes jei aš per prievartą skubu ar darau, ko nenoriu - būnu pikta ir nelaiminga. Jei jis laukia valandų valandas - būna nelaimingas jis. Skirtingi mes. Jis - impulsyvus. Sugalvojo ir daro, arba sugalvojo - ir liepia daryti, jei tai ne jo darymas. O aš kaip Belgas - šiandien sugalvojau, o darau rytoj arba poryt, arba persigalvoju ir visai nedarau. Įsivaizduoju, kad aš jį biesinu savo tokiu lėtumu, o jis mane savo DABARRRR!!!!!!!!!!!
Tai ir ėdam vienas kitą...
Plius jis manęs nelaiko visiška šeimos galva. Jo galvoje mes abu lygūs.
Neseniai buvo laida "Kvieskit auklę" apie tai, kaip vaikai eina iš proto, nes mirus tėčiui nepripažįsta mamos kaip bosės - muša ją, ignoruoja jos auklėjimą ir paliepimus, draudimus. Simonas irgi žiūrėjo. Tada paklausiau - o kas mūsų šeimos bosas? "Abu" atsakė.
Va tai mane suneramino. Manau, kad turiu išsikovoti tarp abiejų bosų generalinio boso statusą Bandau tai daryti, bet sunkokai gaunasi. Mat aš nemėgstu to daryti. Nemėgstu įtampos ir komandavimo. O vaikams reikia komanduoti, kitaip jie komanduos tau.
Va čia pripažįstu mamos pranašumus. Tik aš taip nemoookuuu... Ir nenoooooooooriuuuuuuu...
Idomu, ar būna tarpinis variantas