Prisimenu...
Kai ją parsivežiau namo, buvo labai sunku. Savijauta buvo bloga, mintys irgi. Nors ne visai taip. Vienos mintys buvo šviesios - apie tai, kad ją turiu. Kitos - juodos. Apie tai, kad nesugebėjau išnešioti visiškai sveiko vaiko. Tarsi koks nusivylimas. Savimi. Savo kūnu. Turėdavau sau kartoti, kad gimdyti 33, visiškai ne žygdarbis. Daug moterų tokiuose metuose gimdo pirmą vaiką. Visgi tai neguodė...
Sekančią dieną po grįžimo iš ligoninės vežėm Luknę į Santariškes, daryti širdutės echoskopijos. Buvo labai sunku. Vis neapleido mintis - o kas, jeigu... Nežinau, kodėl, bet tokiais atvejais nekenčiu žodžių - viskas bus gerai. Lyg veltui pergyvenčiau. Lyg mano vaikas nevertas pergyvenimo ir jaudinimosi. Lyg neturėtumėm teisės į nuogąstavimus. Ar mūsų kančia neverta kito žmogaus laiko ir dėmesio...
Kitą vertus nekenčiu ir didelių svarstymų apie tai, kaip gali būti. Nenoriu jokio žiūrėjimo tiesai į akis, jokių gąsdinimų. Bijau tokių dalykų. Pamenu, kai Simono rankai lūžus gydytoja pasakojo, kaip jis gali tos rankos nevaldyti, norėjau sumūryti ją į sieną, kam man pasakoja tokius dalykus... Taigi, nenorėjau šnekėti ir apie tai, kas nutinka vaikams, turintiems rimtas širdies ydas.
Net nežinau, ko norėjau. Negalvojau apie tai. Galvojau tik apie vaiką...
Viskas buvo gerai. Yda pasirodė tokia maža, kad ją vos matė per echoskopą ir tikriausiai mes ją greitai išaugsime
Kai ją parsivežiau namo, buvo labai sunku. Savijauta buvo bloga, mintys irgi. Nors ne visai taip. Vienos mintys buvo šviesios - apie tai, kad ją turiu. Kitos - juodos. Apie tai, kad nesugebėjau išnešioti visiškai sveiko vaiko. Tarsi koks nusivylimas. Savimi. Savo kūnu. Turėdavau sau kartoti, kad gimdyti 33, visiškai ne žygdarbis. Daug moterų tokiuose metuose gimdo pirmą vaiką. Visgi tai neguodė...
Sekančią dieną po grįžimo iš ligoninės vežėm Luknę į Santariškes, daryti širdutės echoskopijos. Buvo labai sunku. Vis neapleido mintis - o kas, jeigu... Nežinau, kodėl, bet tokiais atvejais nekenčiu žodžių - viskas bus gerai. Lyg veltui pergyvenčiau. Lyg mano vaikas nevertas pergyvenimo ir jaudinimosi. Lyg neturėtumėm teisės į nuogąstavimus. Ar mūsų kančia neverta kito žmogaus laiko ir dėmesio...
Kitą vertus nekenčiu ir didelių svarstymų apie tai, kaip gali būti. Nenoriu jokio žiūrėjimo tiesai į akis, jokių gąsdinimų. Bijau tokių dalykų. Pamenu, kai Simono rankai lūžus gydytoja pasakojo, kaip jis gali tos rankos nevaldyti, norėjau sumūryti ją į sieną, kam man pasakoja tokius dalykus... Taigi, nenorėjau šnekėti ir apie tai, kas nutinka vaikams, turintiems rimtas širdies ydas.
Net nežinau, ko norėjau. Negalvojau apie tai. Galvojau tik apie vaiką...
Viskas buvo gerai. Yda pasirodė tokia maža, kad ją vos matė per echoskopą ir tikriausiai mes ją greitai išaugsime
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą