Luknė jau sėdi :) Pradėjo sėdėti kelios dienos iki pusės metukų. Kažkaip vakare pasodinau nuogutę ant savo lovos, tiesiog šiaip, o ji - sėdi. Mačiau, kiek pastangų jai tam reikėjo. Kūnelio nedengė jokie rūbai, tad mačiau, kaip trūkčiojo visi raumenys, bandydami išlaikyti lygsvarą. Labai džiaugiausi, bet savotiškai sunku buvo žiūrėti į tas sunkias pastangas. Lyg kankinčiau vaiką. Arba džiaugčiausi jo kančiomis... Žinau, kad tai durnos mintys, bet niekur nuo jų negaliu dingti. Vis atrodo, kad kuo mažesnis žmogus, tuo daugiau jam kančios yra duota. Gerai, kad kūdikiai to neprisimena...Beje, išmokusi sėdėti, Luknė po dviejų dienų išmoko... nesėdėti... T.y. įsitempia kaip styga ir nesileidžia pasodinama, jei ji to nenori! Va šitas "išmokimas" man labai patiko! Dar labiau, nei sėdėjimas. Gal todėl, kad noriu, jog mano vaikai mokėtų kovoti, kad būtų stiprūs ir drąsūs, turėtų savo ugnį širdyse...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą