Paskutiniu laiku esu kažkiek euforijos būsenoje. Aplink randu vis daugiau draugių, su kuriomis galiu bendrauti. Žinoma, čia ačiū Supermamai. Bet ne tik. Pagaliau imu tikėti, kad aplink mane ne vien pijokai (kai atsikraustėme į mažuosius Šiaulius, tai tik juos tematydavau beveik metus laiko)... Man bendravimas visada buvo labai svarbus. Ir niekada nebuvo taip, kad jo būtų tiek, kad man užtektų. Na gal kai gyvenau Šiauliuose, Diana ir Virginija užpildydavo mano poreikį bendrauti, paskui, Vilniuje, Robertas ir Tatjana buvo man ir draugai ir šeima. Netekus ir vienų ir kitų jaučiau didžiulę tuštumą. O atvykus gyventi čia, būdavo taip, kad net baimė aplankydavo. Vilniuje jau šį tą turėjau. Bent jau Raminta mane prajudindavo, retkarčiais Aušra leisdavo pasijausti gyva. Išvykus iš Vilniaus vėl likau viena. Nors ryšiai nenutrūko, bet nei viena, nei kita nebuvo ranka pasiekiama. O dar tas laikas, kai esu vaiko auginimo atostogose kartais versdavo patikėti, jog įlindau į skylę ir dabar jau galas.Bet laikas eina, pažįstamų ratas plečiasi, o aš jaučiuosi vis geriau ir geriau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą