6 ir 16... Žaidimai baigėsi...

Žiema kaip visada, tai yra, jau 16 metų, kaip baigėsi Simono ir 6 metai, kaip baigėsi Simono ir Luknės gimtadieniu.
6 ir 16, pasirodo, daug rimčiau nei 5 ir 15. Ir visiškai kitaip, nei buvo mano išsvajotaisiais 4 ir 14... Jei 4 ir 14 pavadinčiau aukso amžiumi, tai 6 ir 16 - aukštosios elektros įtampos amžiumi. Nebepažįstu savo sūnaus. Jau užmiršau, kaip jis šypsosi, kaip būna dėmesingas, kaip kepa pyragus ir laukia grįžtančių į namus. Užmiršau, kad kadaise kasdien, pasibaigus pamokoms, paskambindavo tai pranešti ir pasakyti, kad važiuoja namo. Paskui - kad jau parvažiavo... Dabar, kai jau trinktelėjo 16, kartais suprantu, kad jau vakaras, aš dar ne namuose ir man niekas neskambino... Kartais net sunerimstu - o gal jo nėra namuose, šešėlis perbėga išgąstingomis mintimis mano veidu. Skambinu pati: pyyyyp... pyyyyp... pyyyyp... alio... nieko nesakantis, abejingas balsas. Ačiū Dievui, namie...
Būna, atžagarus, būna piktas. Bet dažniausiai abejingas. Nežinau, ar čia paauglystė, ar čia kokios rimtos kančios. Įpareigojimai, darbai lieka kažkur praeitį arba ateity. Žvilgsnis be atsako, kompiuteris, piktos replikos sesėms, ypač Lu...
Tik kartais, nežinau net kokiais atvejais, grįžta tikrasis Simonas - linksmas, norintis kažką nuveikti, kalbantis. Tuomet ir sesėms nuskyla - eina su jomis pažaisti, pakalbina... Gražu žiūrėti... Arba vakarais, kai ūpas, girdžiu, kaip kalbasi kambaryje su Lu. Negirdžiu apie ką, bet man be galo smagu klausytis to vyriško dudenimo ir Lu švelnaus atitarimo... Kartais ir Patriciją panešioja, pakiloja - ligi dangaus. Kartais Lu pavežioja motoroleriu. O ji juokiasi, krykščia visu balsu!
Tokia tat niūroka mūsų pirmoji paauglystė su mažomis atokvėpio salelėmis. Lyg šokoladas su riešutais...
O Lu? Ji dar ne paauglė, bet jau ir ne vaikas. Pradėjus augti tikriesiems dantims, ėmė skleistis mergiškas grožis, švelnūs jos bruožai, rodos, kasdien tampa dar gražesni. Kartais žiūrėdama į ją negaliu atsigėrėti... Ne tik grožiu. Susirinko ji per 10 mano laukimo metų viską, ką tik galėjo - grožį, protą, gudrumą, išmintį, meilę sau ir gyvenimui, mokėjimą bendrauti ir draugauti, duoti ir imti. Ji ir pasaulin pirma, ir grįžusi namo, visus myli. Ir skrenda į Saulę, ir, būdama namuose, tvarkinėjasi, kuitinėjasi. Savimi moka pasirūpinti ir šalia esančio nepamiršta... Man taip ir nereikėjo jos auklėti. Tik džiaugtis būnant šalia... Vis gi reikia pasakyti, kad būdama beveik tobula, yra ir reikli. Moka užsispirti, norėti ir pasiekti. Moka kantriai ir ramiai paspausti, kad būtų taip, kaip ji nori. Be isterijų, be šantažo...
Mano Lu, nors dar tik šešerių, ji jau gražuolė, išmintinga gulbė... Ir taip norisi, kad pasaulis būtų jai dosnus ir geras...

Prieš pusę metų buvo Patricijai vieneri ir buvo Kalėdos...

Patricijos vieneri metai buvo ypatinga šventė. Ne todėl, kad gimtadienis, ne todėl, kad šventė... Man tai buvo ir Metinių dalis. Gal jų pabaiga. Gal uždegus Patricijos vienerių metų žvakutę baigėsi gedulas. Nors vis dar esu pilna skausmo ir kančios, ilgesio ir netikrumo. Tačiau jau be laukimo. Jau žinau, kad yra taip ir kad visada bus taip. Tačiau žinau ir tai, kad esu dramatiška asmenybė ir niekada nepaliausiu ilgėtis... Nepaliausiu bučiuodama Patricijos skruostus galvoti, kad bučiuoju ir Jį. Tai nereiškia, kad matydama Patriciją matau tik Jį. Ne, Patricija - atskira asmenybė ir negali būti tapatinama nei su manimi, nei su savo tėčiu. Bet visgi nepavargstu vis iš naujo joje ieškoti Jo...
Na, o Patricijos vieneri metai praėjo labai greit...

Daugiau Patricijos gimtadienio nuotraukų:https://www.facebook.com/photo.php?fbid=115504871949903&set=a.115504728616584.23535.100004711714118&type=1&theater

Po Patricijos gimtadienio, prieš pat Naujuosius rašiau: "Vieneri metai... Eglutės žaisliukai liko tokie, kokie ir buvo - tokie, kokie bus ir po daugelio metų. O mes ar likome tokie patys? Patricijos vieneri metai - visas jos gyvenimas. Mano vieneri metai. Kokie buvo jie?.."

Su šiuo įrašu baigiu savo ciklą "Patricijos mėnesiai". Džiaugiuosi, kad pavyko jį įgyvendinti.

Principingasis, ambicingoji ir... upelis...

O Dieve, paskutinis įrašas - prieš krūvą laiko! Nuo 10,5 mėnesio Patricija nutolo cielais keturiais ilgais mėnesiais, per kuriuos augo, sirgo, mokėsi, sėmėsi patirties... Šiandien ji jau žvitri, sumani, gudri ir viso pasaulio norinti metinukė su ketvirčiu! Taip taip, Patricijai jau metai ir 3 mėnesiai. Beveik :)
Pavadinčiau ją Patricija Kaprizingoji, Atkaklioji kovotoja. Nors žodis "kaprizingoji" gal čia ne labai tinka. Bet kokia ji? Paskutinėmis dienomis šitaip galvojau apie visus savo vaikus.
Simonas - ambicingasis, kilnusis ir principingasis.
Luknė - tikra savo vardo atspindėtoja - ji per gyvenimą lyg upelis alma, su džiaugsmu priimdama kiekvieną įlanką, kiekvieną akmenį paglostydama, kiekvieną įdaubėlę užpildydama, kiekvieną kauburėlį apkabindama. Tiek gyvenimo džiaugsmo, tiek meilės, tiek platumo joje!
Patricija... Ji dar labai maža, bet vis gi kovotoja - tai faktas. Atkakli - irgi  - kaip blynas. Bet jos kryptis, tikslas, siekiai - iš šono, neįsigilinus, gal taip - kaprizinga. Tačiau kai būni šalia - matai, ne šiaip, ne iš piršto tas kaprizingumas laužtas. Ir ne iš vaikiško noro mėgdžioti suaugusius. Kai būni šalia - matai - lyg nesutilptų į savo mažą kūną ir amžių. Lyg kas ją, didelę ir išmanančią gyvenimą, būtų nubaudęs ir, lyg pasakoje kokia ragana princesę tapyru paverčia, tai ją kažkas užkerėjęs ir mažan kūnan sukišęs...
Žinau, skamba lyg psichozė. Bet tai ne vien mano mintys, ne vien mano pastebėjimai. Kartais atrodo, kad ji gerai žino, kas yra kas, kur yra kas, kam yra kas. Ir reikalauja to, ką jau žino, o ne to, ką norėtų sužinot.
Pavyzdžiui? Hmmm, kad būtų tai lengva! Ir nepasirodytų juokinga. Pavyzdžiui, ji iš karto žinojo, kas yra saldainis. Pirmas į galvą šovęs faktas. Arba tai, kaip ji reikalavo normalaus maisto, o ne košių - dar tada, kai visi jos bendraamžiai klusniai žiojosi ir ramiai sau nesuko galvos dėl dedamos į burną konsistencijos. Neapgaudavau niekaip. Arba gerti arbatą iš puodelio. Būtent arbatą. Tiesa, ir kavos ji taip pat nori :D Ir limonado, ir sulčių. Nors niekada nerodžiau, niekada nepratinau. Arba, kad gėlės gyvos ir jų skriaust negalima - ji puikiausiai žino, nors namuose beveik nėra jų. Bet kur tenka būti - taip įdomiai į jas žiūri, glosto. Nors iš principo nėra labai švelni ir gerietė.
O kovoja dėl to, ko jai norisi - ragais ir nagais. Visų pirma - rėkia. Gali kąsti, muštis, jei tik pasieks, gali sviesti kokį daiktą. Temperamentas - uch! Tikrai ne mano ir ne JO. Ugninė ji, karingoji princesė Xena, kovotoja revoliucionierė, manifestantė ir visos kitos aršios istorinės asmenybės viename.
Štai ji kokia!
Sako, kad visos ligos iš sielos ir nuo gyvenimo. Ji turi astmą, dūsta - lyg pančiai kokią ją laikytų supančioję, lyg apynasris jauną eržilę pažabojęs. Va, naktį miega ramiai, viskas gerai, atsikelia, gauna porą komandų, pasitinka ją rutina - ir dust, šnopuot ima...
Bet ką daryt? Ką daryt, kai tik puse tikėjimo tokiais dalykais tiki ir neturi kuo pasikliaut? Kai negali nei gyvenimo šiapus, nei anapus įtakot, kai reikia vaiką išmokyt visų pirma laikytis taisyklių ir pažinti ribas. Nes ir pačią tos ribos ir taisyklės labai riboja - reikia be galo daug savidrausmės, savikontrolės, kad sugebėtum nešti ant pečių 3 vaikus, darbą, namą, automobilį... Nėra kada nei savo, nei kitų principų paisyt. Net jei tai kainuoja astmą.
Reikia kažką pažangaus, tobulo ir mielo parašyt. Be mistikos ir be aukštų įsivaizdavimų :)
Ogi myli mano vaikai vienas kitą - labai labai!!!

Išdykęs Patricijos nykštys

Mokau Patriciją savarankiškai užmigti. Pasupuoju, padainuoju, padedu į lovą ir išeinu. Ji rėkia, rankas kandžiojasi, nenori viena... Aš sugrįžtu, vėl pasupuoju, padainuoju... Kartą grįžau, paėmiau ant rankų, ji iš karto kumštuką burnon ir kramto jį, paskui į burną įlindo rodomasis pirštukas. Įlindo - išlindo. Čiulpia - ištraukia. Ištiestas, sulenktas... Po keleto pratimų op - įsirango į burnytę išdykėlis nykštys... Lyg penkeri metai būtų nuslinkę atgal, ant rankų gulėtų mažytė Lu ir čiulptų savo nykštį... Įdomu, ar Patriukė irgi čiulps, čiulptuko juk nepripažino...

Su tuo laiku... Geriu vakar atšalusią kmynų arbatą ir lyg būčiau iškart 3 laikuose - kai visi trys vaikai buvo maži ir kmynų arbata šaukiau jiems pienuką... Tuo pat metu buvau tuomet, kai Simonas buvo kūdikis, kai Lu buvo kūdikis ir dabartyje - kai Patricija yra kūdikis...

Akys

Šiandien vyko (vis dar vyksta) klubo žygis su slidėmis. Išleidome Simoną jame dalyvauti. Norėjosi ir man su mergaitėmis, bet neradau, kas važiuotų į pačią žygio pabaigą - tiesiog sutikti čiuožiančių. Tai mažumėle nuliūdau, o kadangi tokia sujautrėjusi esu (gal pogimdyviniai hormonai dar siaučia), tai ir ašaros kauptis pradėjo. Ir ne dėl to, kad aš kažkur negalėjau dalyvauti, bet buvau prižadėjusi vaikams - nuvyliau Lu - o ji jau 2 savaites to žygio laukė... Nusiminė ir Simonas, kad neatvažiuosiu, jam vienam gal nesmagu... Vienu žodžiu vaikštau po namus, apskambinėjau visus galimus variantus - nieko gero nepešiau. Jaučiu, kad ašaros tik kyla, kyla... Patriciją kaip tik ant rankų nešiojau. Staiga pajutau jos žvilgsnį - ji pakėlusi galvytę žiūri į mane... Piotro akimis... Dieve, kaip aš ją ir JĮ per ją myliu...
Tame žvilgsnyje buvo VISKAS - nuraminimas, paguoda, padrąsinimas, beveik girdėjau - "aš su tavimi"... Tai truko tik kelias sekundes, netrukus Patricija vėl buvo tik zirziantis mažas vaikas ant rankų, bet širdis nurimo, sugebėjau nuraminti vaikus, išėjome į lauką - mažoji užmigo, su Lu išlydėjome Simoną, pavėžinau ją rogutėmis ir visai rami grįžau namo ruošti pietų... Dabar rašau ir toks jausmas, kad ką tik buvau sutikusi JĮ...

Žmonės mūsų gyvenime 2

Kiekvieną temą išgyvenu visa savo esybe, net tik tol, kol rašau. Vakar guliu, Patricija valgo, o aš vis galvoju apie Žmones savo gyvenime. Apie kiekvieną atskirai, net ir tą, kurio beveik nepažinojau ir kurį kažkokios jėgos atvedė į mano namus. Žinoma ir apie tuos, kuriuos pažįstu senai. Ir apie Piotrą. Juk ir jį tos jėgos atvedė - tiesiai į mano namus. Taip, kaip aš ir svajojau po to, kai pamačiau filmą "Maskva netiki ašaromis"... Tik ir manojo "filmo" pabaiga turėjo būti laiminga...
Bet kol kas ne apie JĮ, kol kas dar bijau pernelyg arti priartėti prie tų dienų, kai JO netekau. Geriau lėtai, per aplinkui.
Taigi, vakare galvojau apie kelis dalykus. Visų pirma apie Eglės komentarą apie gyvenimo išmintį. Ir kuo daugiau galvojau, tuo mažiau norėjau būti išmintinga. Ką mes žinome apie išminčius? Na iš knygų, pasakojimų? Jais tiki ir pasitiki žmonės, jie turi mokinių ir pasekėjų. BET - jie neturi draugų ir gyvena atsiskyrę nuo pasaulio. Kodėl?... Man aišku, kodėl... Nors toli gražu nelaikau savęs išminčiumi, bet jei tą gyvenimo patirtį, kurią įgyju, laikyti išmintimi, tai nieko gero tai nežada. Gal geriau išmoksiu tobulai vaidinti kvailį ir turėsiu draugų, nes man vis dar jų reikia... Kodėl man jų reikia, jei nebereikia paties gyvenimo? Nežinau, gal todėl, kad vis dar tikiu Žmonėmis, gal todėl, kad jie buvo šalia, kai Gyvenimas (ar Dievas) mane sumindė, todėl nei gyvenimu, nei Dievu nebegaliu pasitikėti... Galų gale gal todėl, kad man labai smagu, kad atsiranda šalia dar vienos akys, su kuriomis būtų galima į mano Petrusiukę žiūrėti ir kalbėtis - kokia miela, kokia diiiidelė, kokia panaši ar nepanaši į ką nors, kiek miega, kaip valgo... Na apie viską, apie ką kalbėčiausi su jos tėčiu... Todėl laukiu aš tų Žmonių, todėl man nesunku nei užuojautas priimti, nei "ne tų" žodžių klausytis... Todėl niekada nekyla minčių, kokias jie dovanas turi ar neturi nešti. Man jie patys - kaip dovanos...
Dar galvojau apie tai, kaip keičiasi žmogus šiapus ir anapus mano namų slenksčio. Va, būna, pažįsti žmogų ne vienerius metus. Daugiau ar mažiau, bet kažką apie jį žinai, vadinasi turi apie jį kažkokią nuomonę. Vieni patinka labiau, kiti mažiau, trečių netgi vengi - dėl to, kad nepritari jų gyvenimui ar atvirkščiai, jautiesi šalia jų menkas ir nedrįsti lįsti artyn. O va kas nors nutinka ir dalis tų žmonių atsiduria šalia tavęs. Tą pačią minutę, kai bet koks žmogus peržengia mano namų slenkstį ar prieina tiesiog gatvėje, man jis tampa šventas - priimu jį visa širdimi.

Bet keistas dalykas, jei niekas prie manęs neprieina ar nieko nėra šalia, jei būnu viena, man nieko ir nereikia. Tas laikas persiverčia į kitą matmenį ir aš net nesuvokiu, kad esu viena, kad man reikia žmonių, kad man išvis KAŽKO reikia. Būnu kažkokioje vatoje... Aš kaip po insulto žmonės iš naujo mokosi kalbėti ar vaikščioti, mokausi galvoti, kad gyvenu žemėje tarp žmonių. Nei kiek neperdėsiu pasakiusi, kad turiu sau priminti, jog reikia žmogaus paklausti, kaip jis gyvena, kad vos ne turiu pasižymėti kalendoriuje, jog reikia kažkam paskambinti ar įsijungti skype... Pametu namie telefonus, nustembu, net pašoku išgirdusi beldimą į duris. Būna netgi pradedu bijoti žmonių... Bet vos tik kas nors pasako, kad ateis ar atvažiuos, laukiu iki drebėjimo...

***
O merginos sparčiai sveiksta!

Žmonės mūsų gyvenime

Susirgo mano abi panelės. O kaip tyčia lauke taip sninga ir Lu būtų pačios linksmybės! Vakar jau kosėjo, bet taip norėjo į darželį "su kombinezonu ir rogutėmis", kad išleidau kosėjančią. Ką gi, linksmybės baigėsi temperatūra. Na, bet gal temperatūra geriau už nusivylimą ir liūdesį? Dabar karščiuojanti bet bent laiminga...
Patricija tai šiaip, į kompaniją menką slogą prigriebė, kad per lengva nebūtų su viena ligone tvarkytis. Ir valgo, ir miega, ir kakoja po senovei - gerai. Tik kad šniurkščioja ir privertė įsigyti snargliatraukį, kurio dabartinei slogai neprireikė. Tikiuosi neprireiks. Geriau jau toks daiktas stovi nenaudojamas, negu kad sloga ir to daikto nėr...
Taigi, ta proga šiaušim pas daktarytę ir ta pačia proga mėginsim derėtis dėl Patricijos skiepų atidėjimo šiltesniems laikams...
Tai tiek šios dienos aktualijų.

***
O dabar apie TAI. Planavau pradėti nuo visai kitų dalykų, bet šiandieninė diskusija gruodinukuose pasuko planus kita linkme. Niekada nebūčiau užkliuvusi už paprastų pokalbių apie žmones - kiek ir kada jų prisileisti. Dar prieš gimdymą kilo diskusijos, kurių metu merginos svarstė leisti ar neleisti po gimdymo ligoninėje lankytis tėvams, draugams, kada priimti lankytojus. Šiandien buvo išsakyta nuomonė apie dovanas - kurios reikšmingos, kurios ne... Eilinį kartą susimąsčiau... Po Piotro mirties ir po Patricijos gimimo mano namuose apsilankė rekordinis kiekis žmonių. Daugelis jų čia buvo pirmą kartą. Daugelis jų - ne tik pirmą, bet, gal būt, ir paskutinį. Vieni jų man svarbūs ir mieli, kitų beveik visai nepažįstu (na plačiąja prasme, vardus ir pavardes žinau visų :D )... Vieni jų važiavo išreikšti užuojautos, kiti pasveikinti gimus vaikeliui, treti tiesiog pabūti kartu. Dėkojau Dievui už kiekvieną iš jų. Mano širdyje nebuvo nei netinkamo laiko, nei netinkamos situacijos. Buvo sunku, buvo liūdna, buvo taip, kad norėjosi tik gulėti veidu į samanas ir nieko nematyti, bet net ir pačią liūdniausią akimirką suvokiau, kad kiekvienas žmogus mano namuose ir mano kelyje - žingsnis į gyvenimą. Kad ir kaip to gyvenimo nebenorėčiau. Labai sunku rasti tikslius žodžius, kad parašyčiau tai, ką noriu... Galbūt esmė būtų tame, kad kai suvoki, kas yra žmogaus netektis ir kaip gali būti laikinas kiekvieno žmogaus buvimas tavo gyvenime, kiekvieną žmogų imi vertinti kitaip - kaip vertybę, kad ir laikiną, kad ir vieną kartą trumpam užklydusį į tavo namus...
Tad jau nebesuprantu to, kaip galima nenorėti, jog po gimdymo į palatą ateitų mama ar galvoti apie tai atvykęs draugas atvežė "prasmingų" ar "neprasmingų" dovanų...
Nenoriu visu tuo parašyti, kokia aš "tobula" ir dvasinga. Noriu parašyti apie tai, kaip didėja atotrūkis tarp manęs ir gyvenimo, tarp manęs ir žmonių. Kai baigsis kalbos apie tai, kaip man sunku arba apie tai, kokia gimė Patricija, apie ką aš kalbėsiu su tais žmonėmis? Taigi, kalba ir apie tai, ką rašiau ir anksčiau - vis mažiau manęs manyje ir pasaulyje. Ar supras mane žmonės? Ar kalbės, kaip ne kartą gyvenime teko girdėti apie kitas - po vyro/ vaiko laidotuvių vargšelei protas pasimaišė... Dažnai nukandu savo mintis ties puse sakinio, nes jaučiu, kad nereikia - nereikia žmonėms akių badyti ir jiems gyvenimo gadinti savo liguistomis mintimis apie "kitą prasmę", "kitokį vertinimą". Žemė - žmonių planeta - žmonių su visais jų gyvenimo pipiriukais, o ne vaiduoklių, pradėjusių vertinti tai ko nėra labiau už tai, kas yra...
Labiau norėčiau būti kaip visi...

Tu - mano mylimiausia...

Tai Lu žodžiai motinos dienos proga. Darželyje padarė atviruką ir tokiais žodžiais įteikė...
Keturi metai, tikriausiai, didžiausias grąžos laikas. Kai vaikas tave myli besąlygiškai. Kai jo akys, žvelgdamos į tave pilnos meilės, pagarbos, netgi dievinimo. Kai pasiruošęs išpildyti kiekvieną tavo prašymą - jei tik jaus, kad jo meilė su atsaku.
Štai tokia mano mažylė dabar - mūsų gyvenimas pilnas šypsenos, apsikabinimų, mažų paslapčių apie kišenėje paslėptą rausvą lūpdažį, apie pasikvėpinimą prieš įeinant į grupę darželyje - abi vienais kvepalais... Mūsų gyvenimas pilnas drauge dirbamų darbų darbelių ir tylaus - "padėk man". Ne todėl, kad sunku, o todėl, kad reikia, kad būtum šalia...
Dažnai tenka skaityti, kad mažulyčiai vos gimę kūdikėliai labai myli ir yra prisirišę prie savo mamų, kad jiems reikia betarpiško bendravimo, prisilietimų, kalbinimo... Taip, niekas negalėtų dėl to ginčytis. Tačiau kūdikiui motinos reikia fiziologiškai - kad išgyventų ir egoistiškai, kad augtų (ne tik fiziškai, bet ir emociškai, įgautų bendruomenės požymių). Šiek tiek žiauru, bet tą meilę sulyginčiau su amalo parazitavimu. Kūdikis tiesiog negali be savo mamos išgyventi ir ji jam reikalinga tik tiek, kiek gali pildyti jo poreikius.
Ir tik paaugęs vaikas sugeba išties mylėti - ne tik todėl, kad jo spintoje būtų rūbų, o lėkštėje sriubos, ne tik todėl, kad jam reikia išmokti kalbėti, vaikščioti ir siusioti į puoduką. Paaugęs vaikas myli tikrąja meile - ir alkanas, ir sušalęs, ir aukodamas nenupirktą saldainį vardan taikos ir ramybės.
Ir, beje, tos meilės reikia vaiką išmokyti. Nežinau, ar ji gali būti tokia savaime. Nesmagu, kai ir paaugę vaikai tesugeba būti amalais...
Tiek to, tuos filosofinius nukrypimus. Tiesiog norėjau pasidžiaugti, kad kai Luknė man tarė "tu - mano mylimiausia", girdėjau jos širdies dūžius, jaučiau visą jos esybę, apglėbusią mane mažutėmis rankomis, kuriose tilpo didžiulė jėga - didžiulė meilė...
Po kelių dienų ji paklausė - mama, ar tu pavargusi? Mat visą vakarą pragulinėjau lovoje. Taip, mažute, aš labai pavargusi, - atsakiau. Tai jei tu pavargusi, aš tave paguldysiu, - atsakė. Po kiek laiko ėjome miegoti. Nuvedžiau ją į lovelę, paguldžiau, pasekiau pasaką, kaip visada apsikabinome gulėdamos greta stipriai stipriai. Tada ji klausia - ar tu dabar nuvargusi? Taip, - atsakiau. Tai einame, aš tave paguldysiu. Ji mane už rankos nuvedė į mano lovą, palaukė joje, kol aš nusiprausiu, tada padainavo man dainelę apie žibuokles ir apkabinusi palaikė taip pat, kaip aš ją kas vakarą. Paskui uždarė duris ir grįžo į savo kambarį, į savo lovą...
Mano mažylė :)

Noutrauką parinkau atsitiktinai. Kažkaip mažokai jų pastaruoju metu. Bet tai irgi į tamą. Meilė tėvynei Lietuvai jai taip pat svarbi. Lėliava (vėliava) - vienas mėgstamiausių puošybos elementų. Lietuva (visai neseniai dar Liepuva) - mėgstamiausia skanduotė, kai rodo krepšinį. Labai jai įstrigo ir darželyje išmokti eilėraštukai ir dainelės. Viena iš jų - apie Vaivos juostas Nemune. Jai - Daivos juostos Nemune :)

Nejau...

Nejau visus ilgus devynis mėnesius neradau laiko dienoraščiui? Per tiek laiko galėjo gimti dar vienas žmogus!
Be proto greitai bėga tas laikas... Be proto daug permainų, daug rūpesčių nubėgo. Bet šis dienoraštis vaikams, o ne mano bėdoms. Lyg motinų motina tikiu ir galėčiau kiaurai krūtinę kumščiu pradaužti, kad mano vaikų gyvenimas bus lengvesnis.
Na, o mano vaikai - jau dideli ir nuostabūs. Visada sakiau, kad kai vienam bus 14, kitam - 4, mano vargai baigsis. Taip ir nutiko. Simonas nustojo bijoti, įgavo vidinės ramybės (gal ir per daug, gal iš P mėgdžioja). Luknė tapo savarankiška, daug žinančia ir mokančia bei be proto mylinčia mamą panele. Kas rytą apsikabiname lyg po ilgo nesimatymo. Kas vakarą išsičiučiuojame, lyg išsiskirdamos mėnesiui.
Na, o dienos pilnos visokių pasišnekėjimų, darbų darbelių, dabar, pavasarį, pumpurų apžiūrėjimo, gėlių "rokavimo". Net nežinau, kada ji užaugo ir iš kur tokią gerą atmintį turi - prisimena galybę paukščių pavadinimų (na ne enciklopedijos mastui, o keturmetės), vardina gėles, rūpinasi vištomis, katinais ir savo neklaužadomis nykštukais iš vakarinės pasakos... Jau nueina į parduotuvę viena, suplauna pati indus, išsiurbia grindis, padeda man sėti, sodinti. Ne apie tai aš čia, ką ji nudirba, bet apie meilę gyvenimui. Kaip gera būti keturmečiu, kai myli mamą, visą pasaulį ir net indų plovimą... Niekas gi jos neverčia. O dar ta mama taip dažnai būna liūdna, pikta ir pavargusi...
Nežinau, kodėl pasaulis taip surėdytas... Kai auginau Simoną, buvau 1000 kartų linksmesnė ir, rodosi, daug daugiau daviau vaikui. Lu gauna dešimteriopai mažiau, tačiau yra dešimteriopai linksmesnė, ramesnė ir savarankiškesnė, labiau mylinti gyvenimą... Simonas, berods, mylėjo tik mamą ir močiutę - bet kartu, vien močiutė irgi netiko. Vien mama buvo gerai.
O atrodo, kad turėjo atviromis akimis žvelgti į pasaulį, juo pasitikėti ir tikėti, kaip tikėjo jo mama...
Šiandien jis jau paslaptingas keturiolikmetis jaunuolis. Jau nebepažįstu jo pasaulio. Manęs jame vis dar daug, tačiau ir tas santykis su manimi - nebe betarpiškas, o jo asmeninis: "Jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalite aplankyti"... Štai kada išsipildo Pranašo žodžiai. Toli gražu ne nuo vaiko gimimo... Ir nežinau, kokiais žodžiais paliesti jo rytojaus namus, kad jam juose vėliau būtų gera gyventi. Pranašas nepasakė, ką daryti, kai paaugliai neklauso...
Štai tiek šiandien. Tikiuosi, dažniau užsuksiu. Juk tiek stebuklingų akimirkų mūsų gyvenime :)

Pasiilgau...

Simonas pas senelius jau beveik mėnuo, Luknė - beveik dvi savaitės. Šį savaitgalį jau juos parsivešiu. Pasiilgau.

Gyvenime tiek daug naujo, dar pati jame keistai jaučiuosi, tai nieko parašyti neišeina. Kitą kartą...

Tiesa, vakar mano mergos suorganizavo gimtadienį. Nepaprasta šventė buvo - prie ežero Viesuose, su gėlėmis, tortu ir šašlykais. Didžiuliame vaikų šurmulyje. Žiūrėjau ir negalėjau atsižiūrėti - tokių draugų pati sau pavydžiu. Siurprizas buvo labai pavykęs, nors ir šiokių tokių nuojautų turėjau. Tačiau leidau sau tiesiog džiaugtis "paslaptingu vedimu" į "paslaptingą vietą" ir net nebandžiau sukti galvos. Žinoma, kad ir nujaučiau siurprizą, tai, ką pamačiau pranoko visus mano įsivaizdavimus. Ramus ramus ežero vanduo, balionais puošta pavėsinė, draugų rankomis ruoštas stalas, vaikai, besikarstantys skardžiais, gaudantys driežus ir varles, besikūrenanti šašlykinė, palinkėjimai "į ausį", gėlės...

Paprašiau, kad vaikai padėtų sugalvoti norą. Išmoningi jie :)

Justas - norėk praturtėti, kaip karalius ir galėsi nusipirkti mano tėčio motociklą.

Nedas - gal norėk mažo vėžliuko, kurį galėtum auginti...

Matas - kad nusipirktum mažą lėliuką ir jį augintum :D

Visi net nuleipo nuo paskutinės frazės. O man nebuvo labai juokinga :)

Gaila, neturėjau fotoaparato...

Žiema žiemužė...

Kaip senai berašiau, net gėda. O juk vaikai auga, kiekviena diena nusineša begalę linksmų ri nelabai akimirkų, išgyvenimų, supratimų, pajautimų. Žinoma, visų nesurašysi...

Mano vaikai patys nuostabiausi. Ir nors už lango visiškai nekas, mūsų namuose šilta ir smagu. Tik... retai juose būname. Visiems trims labiausiai trūksta buvimo namuose, kartu, neskubant. Paskutiniu metu esu be galu suirzusi, nes niekaip nepadalinu dėmesio darbui, namams, klubui, draugėms. O dar savaitgaliais vis kas nors išpuola, taip ir beveik nelieka dienų MUMS. Luknė dar maža, o Simonas vis prašo - pabūkime namuose, nevažiuokime niekur. Keista, anksčiau norėdavo kur nors, kuo toliau nuo namų. Vis tekdavo įklabinėti, kad liktume namuose, kad namuose gerai, kad geriausia išvyka - tryse už kaimo. O dabar atvirkščiai, sako - enam pasivaikščioti už kaimo, likime namuose, važiuojame į karjerą... Štai taip, mano gyvenimo tempas perdidelis net paaugliui. O ką čia man, senai :)

Nieko, kiekvienam savo. Manau, susitvarkysim. Turim susitvarkyti.

***

Lu vis geriau kalba, nors dar dažnai nesuprantu, ką sako, bet vis rečiau ir rečiau.

Šiaip ji save Nune vadina. Aš kartais irgi taip ją pavadinu - švelniai. O šiandien, kai vėl ją pavadinau Nune, ji sako - ne Nunė, o Uknė. Bet taip sunkiai jai tas kn derinys susivartė ant liežuviuko, juokingai kažkaip. 

Žinoma, jau po 5 min ji buvo pamiršusi ir vėl save Nune vadino :)))

Daugiau nepamenu, nors čiauškame kasdien :)

Vėl rudenėja...

Tikrai, laikas bėga taip greitai, kad nieko daugiau nebelieka, kaip tik konstatuoti faktą, kad VĖL. Šį kartą VĖL ruduo. Na dar niuansas toks, kad VĖL ruduo ateina kurkas greičiau nei VĖL pavasaris...

Tačiau žiūrint kitaip, pagal įvykių seką, į vieną vienetą kažkaip sutelpa daug daugiau laiko, nei jo turėtų ten sutilpti. Štai nerašiau dienoraščio net nepilną mėnesį, o kai pagalvoju, kiek per tą mėnesį visko įvyko, tai visiems metams užtektų. Net beviltiška pradėti pasakoti. O juk po kiekvieno įvykio atrodo, kad tai, kas įvyko - labai svarbu ir norisi užfiksuoti. Deja, teks be to apsieiti. O ir nuotraukų čia, darbe, neturiu. Be jų dabar net įvykių eigos nebeatsekčiau. 

Kita vertus - kas tie įvykiai - eina, praeina, galbūt daug svarbiau yra tai, kas visada su mumis - mes patys, mūsų kasdiena, mintys, pasiekimai, kurie ateitį padaro kokybiškesne, arba praradimai, kurie išmoko būti atsargiais. Įvykiai, kelionės, susitikimai - tik kasdienybės praskaidrinimas, malonumų vaikymasis. Žinoma, jie reikalingi ir netgi būtini, tačiau - visai nereikšmingi.

Na, o tai, kad šią vasarą nenuvažiavau prie jūros - jau reikšminga. Netekimas, t-sakant. Jei būčiau nuvažiavusi, būtų buvę nereikšminga, nes tai darau kiekvienais metais. O tai, kad nenuvažiavau - reikšminga. Va, jei taip nesiseks ir nenuvažiuosiu prie jūros 5 metus, tai tada kelionė prie jūros po 5 metų jau bus reikšminga.

Nors, gal ir nebus... Labai norėjau nuvažiuoti į Trakus. Kai atsikraustėme į mažuosius Šiaulius, man visada atrodė, kad Trakai toli, kad liko sunkiai pasiekiami. Kaip gyvenimo Vilniuje dalelė. Bet va vieną dieną pasikviečiau Živilę ir mes ten nuvažiavome kartu. Pasirodo, kad jie visai netoli, važiuojant tiesiai. Taigi, Trakus aplankiau beveik po trijų metų pertraukos. Ir ką gi, konstatavau faktą, kad ten nuvažiavus, laiko tarpas išnyko, jaučiausi lyg čia būčiau vakar buvusi. Tai, ką tiek laiko maniau esant reikšminga, pasirodė visiškai niekuo nereikšmingas faktas. Taip, buvo smagu, mes smagiai pasivaikščiojome, diena buvo labai graži. Taip, dabar turiu nuotraukų, darytų Trakuose, kuriose ne tik mes su Simonu, o ir su Lukne jau. Bet šiaip, dar po kiek laiko aš šio "reikšmingo" fakto visiškai nebeprisiminsiu... O taip buvau tai sureikšminusi...

Na va, mano gilus ir reikšmingas noras parašyti ką nors įdomau, liko tik pasvaičiojimu aie įvykių prasmę ir reikšmingumą. ir viskas tik todėl, kad niekaip negaliu dorai prisiminti, kas gi nutiko per šį mėnesį :) Kažkoks įvykių, kelionių, klajonių rinkinys makaluojasi galvoje ir jokio konkretumo. Vadinasi prisiminimų teks ieškoti nuotraukose. Dienoraščio šiek tiek kitokia paskirtis, nei aprašinėti tai, kas ir taip matosi nuotraukų albumuose. Na, tikiuosi, kad kažkada, kai skaitysiu šias eilutes, jos jau bus albumuose. Kolkas ir nuotraukos, kaip ir įvykiai - kratinyje vienoje spintos lentynoje :)

Na ką, vaikams teks skirti kitą įrašą, šis jau perdaug ilgas, tad net ir pats prasmingiausias įvykis gali netekti prasmės, nukištas į patį ilgo paistalo galą :-)

Čia Lietuva...

Pagaliau aptvarkiau nuotraukas iš Gyvųjų archeologijos dienų Kernavėje. Šita man labai graži :)

O čia visos kitos.

Jau antrą kartą mes dalyvavome šioje šventėje. Pirmą kartą Lu dar vežimėlyje gulėjo, pernai nebuvome. Tikrai graži šventė, prasminga. Nors šiemet labai greitai praėjome visus dalyvius, bet labai užstrigo vienos dalyvės pasakojimas apie senovės, labai gilios senovės žmonių gyvenimą - apie tai, kad jie gyvendami nepalikdavo jokių atliekų. Viską sunaudodavo, viskam rasdavo naudingą vietą... Bet po daug daug metų žmonės susigalvojo "Pakuotę"... Na jau nekalbu apie masinę beprotišką gamybą niekam nereikalingų daiktų, kuriuos mes, balamūtai, perkam ir metam, arba laikom užkišę kur nors...

Et...

Mindauginės...

Jau greitai naujas savaitgalis, o žadėjau papasakoti daugiau apie praeitą. Tik va, laikas prabėgo ir nebelabai norisi pasakoti... Kai tik savaitgalis baigėsi, atrodė, va - buvo tas, anas, dar šitas, o kai praėjo kiek laiko - atrodo - na ir kas, kad buvo. Žmonėms dar ne taip būna. O čia - šiaip linksmas vakaras sodyboje ir ekskursija į Kernavę. Tiek ir to buvimo :)

Žinoma, sodyboje buvo smagu, vaikai prisilakstė, mes prisibendravome, prisijuokėme, maudėmės kubile, vaikus sumigdę šokome... Visa tai gėris, bet... Kažkoks keistas pasibodėjimo jausmas. Kai atrodo, kad buvo gerai tik todėl, kad nesistengei visko sureikšminti ir įsivaizdavai, kad gera. O iš tiesų kiekvieną minutę, jai būtų dingtelėjus į galvą įdomesnė mintis, būtum viską metus ir išvažiavus. Kad ir tyliai pasėdėti pasaulio pakraštyje, žvejojant svajones... Tokia mintis nešovė, be to nebegalėjau vairuoti, tai buvau ten, kur bent jau ne blogiau nei vidutiniškai smagu.

Matyt, aš vis dar, o gal ir vėl pavargusi...

Kitą dieną buvom nuvažiavę į Gyvosios archeologijos dienas Kernavėje. Vėlgi, įdomu, smagu, gražu. Bet buvo viskas vis vien. Įspūdžiai foto aparate daug vertingesni nei įspūdžiai realybėje.

Ne, nieko nebus, geriau jau aš šiandien nieko neberašysiu...

2-asis ir 12-asis Gimtadieniai...

Gražiausi gimtadieniai - vaikų. Juose laikas kitaip bėga - prasmingai ir žadančiai...

2-asis ir 12-asis... Auga tie mano žiogai, groja savo gyvenimus, smuikuoja gražiausias simfonijas mano širdžiai... Per metus vaikams nutinka daugybė dalykų - ir džiugių, ir nelabai. Jų dienos dar turi stovinčio laiko. Suaugusio žmogaus gyvenimas dažniausiai nebeturi to stebuklo - būti laike ir nelėkti svaiginančiu greičiu. Jiems diena vis dar gali būti begalinė kad ir 10 kart per dieną. O aš jau to laiko nebesuskaitau - byra pro pirštus lyg smėlis, nebesulaikysi...

Gerai, kad galima sustoti ir pažiūrėti - štai mano vaikai, dar visai nedideli, dar tokie mieli ir naivūs. Bet taip paaugo per metus, tiek išmoko, pamatė, patyrė. Tas sustojimas ir apsižvalgymas - aukso verti. Juk jei ne gimtadieniai, gal dar rečiau sustotum. Gal dar rečiau susimąstytum. Apie augimą, apie laiko salas ir laiko vandenynus... Apie akimirkos žavesį ir kelią, kuriame akimirkų pėdutės piešia gražiausias pynes...

Štai tame kelyje Simonas - tai švelnus kaip katinėlis, tai jau visas tigras - tai šuoliais, tai tyliai tyliai - vos liesdamas žemę savo pėdomis, kurios jau beveik mano dydžio. Tai šalia, tai pabėgę į pievas - mažytės Luknės pėdų žymelės - ar linksmos ir išdykę, ar nedrąsios ir lėtos, o kartais ima ir išnyksta. Išnyksta tuomet, kai kaip drugelis užskrenda ant rankų ir jau matyti tik sunkesnės, giliau įspaustos, bet tokios laimingos - manosios pėdų žymės. Stengiuosi eiti pakraščiu, kad vaikams būtų daugiau vietos - patirti ir pašėlti. Kartu ar po vieną... Visai norėtų ir Simonas dar ant mano rankų įsitaisyti, vis dar paklausia, ar paneščiau. Sakau - galiu ant pečių, tik netoli. Bandom, nunešu iki lovos, ir abiems juokinga. Luknė, žinoma, pavydi, liepia ir ją nešti. lengva ji dar, dar toli nuneščiau. Tik, kad kai brolio nenešu, ir jos nereikia - jau nori PATI. Jau jos AŠ didelis. Nors ir nedaug dar kalba, ir dažniausiai save Lune vadina, kai ko nors labai nori - ryžtingai - sako "aš". Įdomus tas asmenybės kelias į save. O va nuotraukose save labai retai įvardina. Nemanau, kad nepažįsta. Gal sunku suvokti save 2 vietose...

Štai taip ir einam, taip mindom ir taip nešam savo gyvenimą - žavų ir nepakartojamą. SAVO.

Bėga laikas...

Bėga laikas be proto greit. Ar vaiką augini, ar dirbi, lekia dienos vienodu greičiu. Gal kad amžius toks - kasdien kažkur važiuoji, su kažkuo bendrauji... O gal nuo žmogaus priklauso. Gal kas nors baigia mirti iš nuobodulio. O gal kas nors, atsidūręs mano vietoje, galvotų - kaip nyku ir nuobodu, laikas tiesiog stovi vietoje... Kaip ten bebūtų, kiekvienam savo tempas, o man manasis - pakankamai greitas.
Manau mano vaikams taip pat. Pilnai tikiu, kad paaugę jie man priekaištaus už tai, kad permažai leidom laiko namuose, jaukiai sėdėdami, o vis kur nors kokius nors reikalus tvarkėm. Rodos vaikams turėtų patikti mobilumas, ale jaučiu, kad mano vaikams jau reikia ramybės. O gal tik taip atrodo. Kai sudedi visas veiklas per savaitę, ne tiek jau daug gaunasi, bet kai Luknė tik dabar pradėjo darželį lankyti, jei gal ir norisi namie pabūti. O Si bėda ta, kad jis jau baigia išaugti "mamines" veiklas. Tad bandysiu jį jam tinkančią veiklą įkaišioti - jau įsiūliau šaulių būrelį ir baseiną, bereikia padėti užsirašyti, nes jis nėra labai drąsus. Gal po kokių metų ir sustos kiek laikas, kai viskas ir visiems jau bus kasdienybė...

Švenčių maratonas...

Šiemet jis tikrai toks - maratonas. Bet man patinka. Pirmą kartą per daug metų, gal net per visą gyvenimą man patinka Kalėdos, ir net Naujų metų laukiu. Iki Kalėdų buvo sunkokas laikas, buvo daug darbo laikraštyje, bet praėjo ir užsimiršo. Liko tik geros emocijos. Prieš Kalėdas buvo klubo šventė, rytoj darbo balius - irgi faina, jau pasiilgau tokių dalykų. Šiek tiek nerimauju, nes nepažįstama liaudis, ale kaip nors. Ir šiaip buvo daug renginių, daug veiksmo, nebuvo laiko užsiimti savigaila. O gal savivertė sugrįžta, kai jautiesi visuomenės dalimi, ne tik namų šeimininke.

Tik nežinau, ar tai, kas gerai man, gerai ir mano vaikams. Lu dar gal ir be nuomonės, nes maža analizavimui. Bet va Si - klausimas. Jis jau didelis, bet dar ne toks didelis, kad jam mano veikla patiktų. O tai, kas patiktų jam, man jau nebepavyksta suorganizuoti - arba sunku dėl jo amžiaus, arba sunku finansiškai. Nors gal reikės bent jau į piceriją jį nusivežti, ką jis vis dar labai mėgsta ir jau senokai tai darėme. O kitos pramogos jau sunkokai įkandamos. Na gal ir galima būtų kaip nors, bet kad nebeišeina derinti. Boulingą dviese žaisti jau nebe lygis, manau po 15 min imtų nuobodžiauti, vandens parkai, kol Lu maža irgi sudėtinga - turėtų ten vienas duzgintis, tai galų gale prasėdėtume visi 3 varlinuke. Kino filmus irgi turėtų žiūrėti su draugais... O draugų jis nelabai turi. Nors galėtų, jei tik norėtų, nes vaikai jį mėgsta. Na, gal kai jau dirbsiu ir nebesėdėsiu namuose, jam bus akstinas daugiau su draugais bendrauti, nei namie vienam sėdėti. Žiūrėsim...

Taigi, šiai dienai vaikinas turi daug visko, kas leistų gerai leisti laiką, bet neturi su kuo. Aš jau pasuoju. Galiu laikas nuo laiko durnių kortom sužaisti, kartais dar kokį žaidimą, bet tai ir viskas. Nors jis ir nori. Tik kad nebesigauna... Prisipažįstu, didele dalim dėl to, kad aš nemėgstu sėdėti ir žaisti, koncentruotis į kažkokį mažą pasaulėlį ant stalo. Man kiekvieną kartą reikia nugalėti barjerą. Ir vaikystėje nemėgdavau žaidimų... Pamenu, su sese vis nesutardavom dėl to, kad ji norėdavo žaisti, o aš -ne. Ir dabar jei tik Si nustveria mano sesę, savo tetą, tai atsižaidžia už pusę gyvenimo. O man atrodo kvaila, betikslis laiko gaišimas... na dar kai kompanija susirenka ir ar taip ar taip nieko gero neveikiama, tada galiu dar... Ir tai vieno žaidimo man metams užtenka :)))

Na, o Lu kolkas neverčia manęs žaisti, atvirkščiai, dar labiau nemėgsta jokių komadinių veiklų nei aš :) Tai plaukioja sau po namus ir tiek. Visi mano bandymai sudomina tik trumpam ir tai tik jei gerokai pasistengiu...

O nuo Naujų metų eisim jau į darželį. Čia atskira tema, tad perdaug nesiplėsiu. Ir džiaugsmas ir skausmas tai.

Bet kitaip nebeįmanoma - aš nespėju, vaikai tikrai buvo apleisti paskutinį mėnesį. Na, bet, tikiuosi, juos tai tik grūdino, nes stengiausi kiek galėjau kompensuoti savo nebūvimą namuose.

O per tą mėnesį Lu ėmė intensyviai mokytis kalbėti. Sakinių dar nesurezga, bet jau kartoja kiek tik išgali visus žodelius - su intonacija, gražiai. Po 2 žodelius jau sudėlioja kartais. To užtenka iki 2 metų, taip kad viskas vyksta puikiai, ateis laikas ir pradės kalbėti.

Labai mėgsta dainuoti - ir aukšu balseliu traukia, ir žemesniu :) Smagu...

Mirė Sigitas Geda...

„Koks vakaras ilgas! Kaip širdį man gelia!“
Bandžiau rasti poeto eiles, kuriomis pradėčiau šį straipsnį. Akys bėgo nuo eilutės prie eilutės, akyse ėmė kauptis ašaros ir niekaip nebegalėjau sustoti – verčiau puslapį po puslapio, eilėraštį po eilėraščio... Juk ne vienas augome lakstydami po Baltojo Nieko pievas, kartu su Praniuku Pramaniūgu krėtėme pokštus, vaikydami pingvinus ir asilėlius... o riešutų žydėjimas... o senos mašinėlės...
Gėda, bet teko iš naujo prisiminti, kad visi šie kūriniai – Sigito Gedos. Nes jau seniai jie tapo liaudies sąvastimi. Mūsų visų savastimi.
Ir be proto gaila, kad paskutiniai įvykiai, pasodinę poetą, rašytoją į teisiamųjų suolą, išliks atminty kaip S.Gedos paveikslas. Liūdna, jei prisiminsime daugybės puikių eilėraščių autorių tokį, kokį matėme televizoriaus ekrane paskutinėmis jo gyvenimo dienomis – pražilusį, šiek tiek susivėlusį, sutrikusį ir pasimetusį šeimyniniuose skandaluose.
Gal vyresni žmonės, ilgiau gyvenę tame laikmetyje, kai knyga, poezija buvo vertybė, kai žmonės pažino žymius rašytojus ne tik iš knygų pavadinimo, bet ir iš veido, gal jie ir pasiliks sau kitą Sigito Gedos vaizdą – ambicingo jaunuolio, tamsiais, poilgiais garbanotais plaukais.
KODĖL NENUMIRIAU JAUNAS? – pats savęs klausia poetas eilėraštyje. Gal ir labai garbinga ir gražu mirti jaunam – kol dar akys dega, kol gražus ir pilnas svajonių. Žmonės paskui garbina, vertina, gaili ir paminklus stato – koks jaunas ir talentingas, gaila... Gyventi gražiai kaip eilėraštyje yra kurkas sudėtingiau. Kurkas sudėtingiau išlaikyti save kaip krištolinę vazą viršūtinėje sekcijos lentynoje – nuvalei dulkes ir vėl žiba... ir ne paslaptis, kad ryškesnių žmonių ir gyvenimas dramatiškesnis...
Neteiskim ir nebūsim teisiami. Lai visų širdyse Sigitas Geda pasiliks lyg senas, geras draugas, su kuriuo kas pavasarį galėsim eiti grožėtis riešutų žydėjimu ar sename garaže ieškoti mažų mašinėlių...

Šie metai buvo sunkūs mūsų kultūrai. Netekome daug ryškių, mylėtų ir svarbių žmonių. Janina Miščiukaitė, Vytautas Kernagis, Edgaras Savickis, Vytautas Petkevičius, dabar ir Sigitas Geda. Saugokime jų atminimą, prisiminkime juos ir jų didžiulius nuopelnus mūsų kultūrai.

Tai tik straipsnis, bet jame iš tikrųjų tai, ką galvoju. Iš tiesų gaila, kad S.Geda labiau asocijuojasi su tuo baisiu seniu, kurį rodė per TV, nubalnota nosimi ir išgarsėjusį skandalais. Taip, neteiskime ir nebūsime teisiami... galbūt po kiek laiko ir pavyks susigrąžinti S.Gedai senų mašinėlių ir riešutų žydėjimo paveikslą...
Geriau jau jis būtų miręs jaunas. Žiauru, bet man tie jo paskutiniai paistalai knygoje „PO AŠTUONIOLIKOS METŲ: ATSISVEIKINIMAS SU JABANIŠKĖMIS“ tiesiog baisūs.
Pvz: "Visada pagalvok, stabtelk, apsičiupinėk, –ar nešies kokių vaistų nuo bybligės... "
arba
"– dulkinasi šiukšlynuose, apsirišę bybius skudurėliais, keičiasi – po tris pamainas,čia tie, čia anie, čia viršuje,čia jau po apačia... Vyrai ir bobos, katės,šuniukai, žvirbliai jiems iš paskos...Visas tas mėgdžiojimas, rudos, raudonos plastmaškės su rusiškom, angliškom ir arabiškom etiketėm...
– seilėjasi karvės, arkliai ir mašinos,elektrovežiai, orlaiviai su tiubeteikomis,tūbais ir topinambais iš Kipro,Ceilono, iš kažkokios Traviatos paskutiniojo veiksmo...
– Kvaila yra! Durno eto vsio,što oni delajut..."

Ai, tiesiog galvoje netelpa, kad ir tai to paties žmogaus parašyta:

"Aplinkui toks baltas sniegelis,Sniegelyje stovi namelis,Toks mėlynas namo stogelis,Namelyje guli laiškelis,Kurį tau, vaikeli, siunčiu..."

arba

"Su mažu vaikeliuKartą vaikštinėjau,Riešutus pražydusiusPrie Neries regėjau!
Riešute, riešute,Kas tai per žiedelis,Mažutėlis, rausvasLazdyno spurgelis!
Šitokio rausvumoNiekur nemačiau,Lazdyn, lazdynėli,Tu žydėk lėčiau!
Pažiūrėk, vaikeli.Kas jo per mažumas,Kas jo per gražumas,Kas jo per lėtumas!..."

o čia man išvis grožių grožis:

"Koks vakaras ilgas!Kaip širdį man gelia!Nuskinki jazminą,Baltoji varnele!
Nuskink man jazminoBalčiausių žiedų,Sakyk man, kad žemėjTavęs nerandu.
Koks vakaras ilgas!Tokio nemačiau!Nuskink man, varnele,Jazminą greičiau!
Nuskink man žiedelįIš pat pažemės,Nuskink, savo lūpomLapus pažymėk.
Koks vakaras ilgas!Baltoji varnele,Nuskink man jazminą,Ne baltą, tai žalią.
Nuskink man jazminą.Neskinki, nereik,Baltoji varnele,Atskrisk ar ateik..."

Nieko, susitaikysim :) Ar ne taip ir yra, kad viename žmoguje ir Dievas ir Velnias savo daro...

Laukiu...

Šiandien gyvenu laukime. Turi tėtis parvežti vaikus. Beveik savaitę jų nemačiau. Pasiilgau be proto. Tačiau, žinoma, džiaugiuosi, kad galėjau darbų daug pasidaryti, be to, buvau komandiruotėje Taline.
Kažkaip nesirašo, matyt, mintys su vaikais, kažin ar pavyks jas čia prikviesti.
Girdėjau telefonu, kad Lu daugiau kalba :) Simonas sakė, kad pas senelius nebuvo įdomu. Ach tas mano ištikimasis - jis niekada nepasakys, kad kažkur jam buvo smagu, jei tik tai ne koks vandens pramogų parkas :)
Oi, tiesa, prieš savaitę buvo klasės tūsas su nakvyne pas auklėtoją sodyboje, tai grįžo labai patenkintas ir pirmą kartą gyvenime pripažino, kad kartais smagu atitrūkti nuo mamos uodegos. Nors reikėjo įkalbinėti važiuoti. Ot paradoksas - visi turi įkalbinėti vaikus kur nors nevažiuoti, drausti, gali bausti neleidimu. O man atvirkščiai - reikia įkalbinėti važiuoti.
Pamenu, vaikystėje aš irgi buvau labai prisirišusi prie mamos, na, bet jei jau kur smagiu reikalu kvepėdavo, lėkdavau neatsisukdama. Ir niekada nesuprasdavau, kaip galima kur nors nenorėti. O grįžus namo vėl besdavau nosį mamai į sterblę :)
Įdomu, kaip Luknė. Na, bent jau prisimena, nes telefonu kalbėjo. Iš Austrijos grįžus buvo liūdnesnė situacija. Na ir ji buvo mažesnė ir laiko nesimatėm perpus daugiau ir brolio šalia nebuvo. Šįkart esu įsitikinusi, kad pažins ir pripažins!

O darbe savas tempas. Mano pirmojo straipsnio, kurį įkėliau ir į Blog'ą herojus mirė. O įvykiu susidomėjo L.rytas. Žmonės išsigando, kad gali atleisti jų giminaitę iš darbo už giminių skundus. Bet kažkaip nelabai mane tai išgąsdino. Aš tikrai nesumaliau jų į purvą, tikrai straipsnis buvo jiems labai palankus, išpildžiau jų prašymą neparodyti, kad jie skundėsi. Taigi, kad ir apmaudu dėl situacijos, bet jaučiuosi rami.

Visi kiti straipsniai - gerai, gaunu pagyrimų, žmonės kalbasi, nebėga nuo manęs, taigi kolkas normaliai. Tik kažko neramu man. Gal prieš gerą, tikėkimės :)

Mano rašliava...

Na va, penktadienį ėmiau pirmuosius interviu. Įdomūs potyriai. Trikdė tik tai, kad neturiu žurnalisto pažymėjimo, bijojau, kad kas nepaprašytų. Nesolidu būtų susimauti dėl tokio dalyko, kaip paprasta kortelė :)

Na, bet niekas jos neprašė ir niekas neišvarė. Nors tema nebuvo pati lengviausia. Kalbinau seniūnę ir nukentėjusius žmones. Seniūnė labai draugiškai priėmė, bet jau buvau girdėjusi, kad ji - puiki moteris. O su nukentėjusiais buvo sunkiau. Žodžiu, esmė tokia, kad mano kalbintosios moters uošviui amputavo koją ir dar šiltą atidavė artimiesiems. Taigi, penktadienį dar tas uošvis gulėjo ligoninėje ir artimieji bijojo, kad jei jie pasiskųs sistema, ligonis gali nesulaukti tinkamos priežiūros. Žinoma man buvo labai gaila tos moters, kuri nuoširdžiai pergyveno ir bijojo.

Pažadėjau jai, kad straipsnyje kiek galima būsiu jautresnė jų jausmams ir baimei ir parodysiu straipsnį prieš dėdama jį į laikraštį.

Redaktoriui šian pasakiau, kad reikia paisyti žmonių noro likti anonimais, ir jis sutiko. Tai gerai.

Taigi, kaip ir pirmas blynas.

Na neskaitant tų kelių straipsnių iš dangaus, kurių aš neskaitau žurnalistiniu darbu :)

Žiūrėsim, kiek bus prisvilęs :)))



O štai ir tas blynas:

Gandas ar ne? Šoko terapija po galūnių amputacijos

Sėdi Vargelis ir mąsto. Norėtų kur nors eiti, bet pirštą skauda. Nors kauk. Įsipjovė surudijusiu gelžgaliu aną savaitę, tai užpūliavo, ištino baisiai. Kad tik nupjaut nereikėtų. Va telefoną turėtų, paskambintų kaimynui Teisybei, tas visada žino – kas ir kaip. O Vargelis visada bijo. Net ir Teisybės bijo. Va, anąkart subjuro Vargelio sveikata, pro šalį ėjo Teisybė ir sako – o tu citrinos arbaton dėk, kad vitaminų daugiau būtų, nuėjo Vargelis į vaistinę, o kur daugiau vitaminų ieškoti ir sako „man ci-ci-ri-cinos su vitaminais“. Mat mikčiojo truputį. Patraukė vaistininkė pečiais ir padavė buteliuką mažą mažyti. Grįžo vargelis namo ir išgėrė visą, kad vitaminų daugiau būtų, arbaton susipylęs... Tai kai išlindo iš savo būdelės už tvarto, akys net išsprogę buvo nuo pagerėjimo...
Tai ir pasitikėk kaimynais. Jau sugalvojo Vargelis, kad neklaus Teisybės patarimo, bet kur tu čia nuo jo išsisuksi. Pats atėjo. Nespėjo Vargelis net laba vakara pasakyt, Teisybė ėmė pasakoti „o tu girdėjai, ar girdėjai naujieną? Gi Petras grįžo iš ligoninės, gydytojai jam koją amputavo, tai vargo dabar turi!“ Vargelis tik nubalo „ko-ko-kokio vargo?“. „Taigi dabar jam reikia tą koją palaidot. Gydytojai sako – vežkis. Tai ir parsivežė maišiukan įsisukęs, ir ką, laidot reikia – neatiduosi šuniui suėst. O kaip laidot, ką ant paminklo rašyt? O kunigą ar kviest? Verkia abu dabar su Petriene, valdžia kapo neduoda. Tai vat kokie dabar laikai, Vargeli. Džiaukis, kol niekas neskauda“.
„Ne-ne-neskauda jau“ - paslėpė Vargelis pirštą kišenėj ir nusprendė, kad nieko Teisybei nesakys... Ir pas gydytojus neis, jei jau numirs, tai bent kartu su savo pirštu, nors kapą gaus...
_____________________________________________________________________________
Gandas. Redakciją pasiekė gandas – žmogui amputuota koja. Operacijai nepasibaigus, dar šilta koja, susukta į politileninį maišą, įduodama artimiesiems, kurie visiškai šito nesitiki. Apie tai, kad reikės pasiimti amputuotą tėvo koją jie nebuvo įspėti. Apimti šoko parsiveža koją namo. Ką daryti toliau? Atvyksta pas savo seniūnę prašyti leidimo koją palaidoti šeimos kape. Kol kas, kol tėvukas dar gyvas.
Gando patikrinimas. Šį gandą iš lūpų į lūpas nešioja pusė miesto, o mes patikrinti einame pas pačią seniūnę Laimutę Griškienę:
- Taip, maždaug prieš porą savaičių atėjo žmonės su prašymu išduoti leidimą palaidoti koją šeimos kape, kad nebūtų apkaltinti vandalizmu. Iš pradžių, šoko apimta, nesupratau, ko manęs prašo. Kaip tai – laidoti koją. Pirminei reakcijai nurimus, susišnekėjome, žinoma, leidimą davėme. Žmonės buvo pasimetę, klausė, ar turėjo medikai teisę taip pasielgti, tad teko aiškintis, kaip ir kas čia yra. Savivaldybės administracijos direktorius Pranas Kamienas susisiekė su Širvintų rajono PSPC vyriausiaja gydytoja Nijole Dimšiene ir nuramino – daugiau tokių dalykų nebus. Žmonės ar jų artiemieji bus iš anksto informuoti apie galimybes palikti arba pasiimti savo kūno dalis.
Taip pat patikrinti gando nuėjome ir apie įvykį klausėme operuotojo žmogaus artimųjų. Jie neneigė, kad nebuvo pasiruošę tokiam įvykiui, sūnui pasiimti tėvo koją buvo ypač sunku. Patvirtino, kad koją palaidojo, minėjo, kad džiaugiasi, jog ji nesimėtys kažkur, o guli šeimos kape. Plačiau komentuoti įvykį atsisakė, nes „viskas yra gerai, jie niekam priekaištų neturi ir nenori nieko sureikšminti“. Tėvukas vis dar guli ligoninėje. Gerbiame jų pageidavimą ir likti anonimais.
Trumpa informacija. Pagal šių metų pradžioje patvirtintus medicininių atliekų tvarkymo saugos reikalavimus infekuotos medicinos atliekos – kūno dalys ir organai (dantys taip pat) turi būti tvarkomi griežtai pagal reikalavimus - pakuojami į dviejų sluoksnių plastikinius nepermatomus maišus arba į plastikinius konteinerius ir perduodami arba deginti, arba kremuoti, arba užkasti kapinėse. Užkasti kapinėse turi laidojimo paslaugas teikiančios įmonės, su kuriomis ligoninė yra sudariusi sutartį. Žmogus turi teisę pasiimti savo kūno dalis, jei to nori ir užpildo specialų prašymą.
Kitą savaitę pratęsime temą, kalbėdami su pačiais medikais, kurie gal plačiau pakomentuos priežastis, kurios juos verčia šitaip elgtis. Kas tai – neatidumas žmogui ar būtinybė? Taip pat prašome žmones, jei turite informacijos apie tokias ar panašias situacijas, prašom skambinti redakcijos telefonu 8-.......