Akys

Šiandien vyko (vis dar vyksta) klubo žygis su slidėmis. Išleidome Simoną jame dalyvauti. Norėjosi ir man su mergaitėmis, bet neradau, kas važiuotų į pačią žygio pabaigą - tiesiog sutikti čiuožiančių. Tai mažumėle nuliūdau, o kadangi tokia sujautrėjusi esu (gal pogimdyviniai hormonai dar siaučia), tai ir ašaros kauptis pradėjo. Ir ne dėl to, kad aš kažkur negalėjau dalyvauti, bet buvau prižadėjusi vaikams - nuvyliau Lu - o ji jau 2 savaites to žygio laukė... Nusiminė ir Simonas, kad neatvažiuosiu, jam vienam gal nesmagu... Vienu žodžiu vaikštau po namus, apskambinėjau visus galimus variantus - nieko gero nepešiau. Jaučiu, kad ašaros tik kyla, kyla... Patriciją kaip tik ant rankų nešiojau. Staiga pajutau jos žvilgsnį - ji pakėlusi galvytę žiūri į mane... Piotro akimis... Dieve, kaip aš ją ir JĮ per ją myliu...
Tame žvilgsnyje buvo VISKAS - nuraminimas, paguoda, padrąsinimas, beveik girdėjau - "aš su tavimi"... Tai truko tik kelias sekundes, netrukus Patricija vėl buvo tik zirziantis mažas vaikas ant rankų, bet širdis nurimo, sugebėjau nuraminti vaikus, išėjome į lauką - mažoji užmigo, su Lu išlydėjome Simoną, pavėžinau ją rogutėmis ir visai rami grįžau namo ruošti pietų... Dabar rašau ir toks jausmas, kad ką tik buvau sutikusi JĮ...