Prieš pusę metų buvo Patricijai vieneri ir buvo Kalėdos...

Patricijos vieneri metai buvo ypatinga šventė. Ne todėl, kad gimtadienis, ne todėl, kad šventė... Man tai buvo ir Metinių dalis. Gal jų pabaiga. Gal uždegus Patricijos vienerių metų žvakutę baigėsi gedulas. Nors vis dar esu pilna skausmo ir kančios, ilgesio ir netikrumo. Tačiau jau be laukimo. Jau žinau, kad yra taip ir kad visada bus taip. Tačiau žinau ir tai, kad esu dramatiška asmenybė ir niekada nepaliausiu ilgėtis... Nepaliausiu bučiuodama Patricijos skruostus galvoti, kad bučiuoju ir Jį. Tai nereiškia, kad matydama Patriciją matau tik Jį. Ne, Patricija - atskira asmenybė ir negali būti tapatinama nei su manimi, nei su savo tėčiu. Bet visgi nepavargstu vis iš naujo joje ieškoti Jo...
Na, o Patricijos vieneri metai praėjo labai greit...

Daugiau Patricijos gimtadienio nuotraukų:https://www.facebook.com/photo.php?fbid=115504871949903&set=a.115504728616584.23535.100004711714118&type=1&theater

Po Patricijos gimtadienio, prieš pat Naujuosius rašiau: "Vieneri metai... Eglutės žaisliukai liko tokie, kokie ir buvo - tokie, kokie bus ir po daugelio metų. O mes ar likome tokie patys? Patricijos vieneri metai - visas jos gyvenimas. Mano vieneri metai. Kokie buvo jie?.."

Su šiuo įrašu baigiu savo ciklą "Patricijos mėnesiai". Džiaugiuosi, kad pavyko jį įgyvendinti.

Sapnas

Sapnavau, kad P sugrįžo. Sėdi ir žaidžia su broliu kažką, kortomis ar panašiai, nepamenu. Prieinu ir puolu ant kaklo. O jis pasakoja, kad nebuvo miręs, kad namo bijojo grįžti, savo buto virtuvėje miegodavo... Kabojau apsikabinusi ir prisispaudusi net ne prie Jo, o tiesiog ant Jo ir džiaugiausi... Taip ir tūnojau tapusi JUO pusę viso sapno... Bus dabar prisiminimų visai dienai, o gal net ne vienai... Ramiai reaguoju, džiaugiuosi, kad susapnavau, jau buvau labai pasiilgusi... Gal iš tiesų išmoksiu gyventi su Juo kitokiu?...

Eglė žalčių karalienė

Šiandieninis mūsų rytas:
Gulim su mergaitėmis lovoj - mes su Lu iš kraštų, Patriukė per vidurį mano pienuką pampina. Aš Lu skaitau knygą apie Eglę žalčių karalienę. Pabaigus skaityt Lu klausia - mama, o kodėl tu mūsų medžiais nepavertei? Žinoma sutrikau, klausiu - o reikėjo paverst? - Taip, - net nesusimąsčiusi atsakė, - juk nebeturi savo princo...

Akys

Šiandien vyko (vis dar vyksta) klubo žygis su slidėmis. Išleidome Simoną jame dalyvauti. Norėjosi ir man su mergaitėmis, bet neradau, kas važiuotų į pačią žygio pabaigą - tiesiog sutikti čiuožiančių. Tai mažumėle nuliūdau, o kadangi tokia sujautrėjusi esu (gal pogimdyviniai hormonai dar siaučia), tai ir ašaros kauptis pradėjo. Ir ne dėl to, kad aš kažkur negalėjau dalyvauti, bet buvau prižadėjusi vaikams - nuvyliau Lu - o ji jau 2 savaites to žygio laukė... Nusiminė ir Simonas, kad neatvažiuosiu, jam vienam gal nesmagu... Vienu žodžiu vaikštau po namus, apskambinėjau visus galimus variantus - nieko gero nepešiau. Jaučiu, kad ašaros tik kyla, kyla... Patriciją kaip tik ant rankų nešiojau. Staiga pajutau jos žvilgsnį - ji pakėlusi galvytę žiūri į mane... Piotro akimis... Dieve, kaip aš ją ir JĮ per ją myliu...
Tame žvilgsnyje buvo VISKAS - nuraminimas, paguoda, padrąsinimas, beveik girdėjau - "aš su tavimi"... Tai truko tik kelias sekundes, netrukus Patricija vėl buvo tik zirziantis mažas vaikas ant rankų, bet širdis nurimo, sugebėjau nuraminti vaikus, išėjome į lauką - mažoji užmigo, su Lu išlydėjome Simoną, pavėžinau ją rogutėmis ir visai rami grįžau namo ruošti pietų... Dabar rašau ir toks jausmas, kad ką tik buvau sutikusi JĮ...

Žmonės mūsų gyvenime 2

Kiekvieną temą išgyvenu visa savo esybe, net tik tol, kol rašau. Vakar guliu, Patricija valgo, o aš vis galvoju apie Žmones savo gyvenime. Apie kiekvieną atskirai, net ir tą, kurio beveik nepažinojau ir kurį kažkokios jėgos atvedė į mano namus. Žinoma ir apie tuos, kuriuos pažįstu senai. Ir apie Piotrą. Juk ir jį tos jėgos atvedė - tiesiai į mano namus. Taip, kaip aš ir svajojau po to, kai pamačiau filmą "Maskva netiki ašaromis"... Tik ir manojo "filmo" pabaiga turėjo būti laiminga...
Bet kol kas ne apie JĮ, kol kas dar bijau pernelyg arti priartėti prie tų dienų, kai JO netekau. Geriau lėtai, per aplinkui.
Taigi, vakare galvojau apie kelis dalykus. Visų pirma apie Eglės komentarą apie gyvenimo išmintį. Ir kuo daugiau galvojau, tuo mažiau norėjau būti išmintinga. Ką mes žinome apie išminčius? Na iš knygų, pasakojimų? Jais tiki ir pasitiki žmonės, jie turi mokinių ir pasekėjų. BET - jie neturi draugų ir gyvena atsiskyrę nuo pasaulio. Kodėl?... Man aišku, kodėl... Nors toli gražu nelaikau savęs išminčiumi, bet jei tą gyvenimo patirtį, kurią įgyju, laikyti išmintimi, tai nieko gero tai nežada. Gal geriau išmoksiu tobulai vaidinti kvailį ir turėsiu draugų, nes man vis dar jų reikia... Kodėl man jų reikia, jei nebereikia paties gyvenimo? Nežinau, gal todėl, kad vis dar tikiu Žmonėmis, gal todėl, kad jie buvo šalia, kai Gyvenimas (ar Dievas) mane sumindė, todėl nei gyvenimu, nei Dievu nebegaliu pasitikėti... Galų gale gal todėl, kad man labai smagu, kad atsiranda šalia dar vienos akys, su kuriomis būtų galima į mano Petrusiukę žiūrėti ir kalbėtis - kokia miela, kokia diiiidelė, kokia panaši ar nepanaši į ką nors, kiek miega, kaip valgo... Na apie viską, apie ką kalbėčiausi su jos tėčiu... Todėl laukiu aš tų Žmonių, todėl man nesunku nei užuojautas priimti, nei "ne tų" žodžių klausytis... Todėl niekada nekyla minčių, kokias jie dovanas turi ar neturi nešti. Man jie patys - kaip dovanos...
Dar galvojau apie tai, kaip keičiasi žmogus šiapus ir anapus mano namų slenksčio. Va, būna, pažįsti žmogų ne vienerius metus. Daugiau ar mažiau, bet kažką apie jį žinai, vadinasi turi apie jį kažkokią nuomonę. Vieni patinka labiau, kiti mažiau, trečių netgi vengi - dėl to, kad nepritari jų gyvenimui ar atvirkščiai, jautiesi šalia jų menkas ir nedrįsti lįsti artyn. O va kas nors nutinka ir dalis tų žmonių atsiduria šalia tavęs. Tą pačią minutę, kai bet koks žmogus peržengia mano namų slenkstį ar prieina tiesiog gatvėje, man jis tampa šventas - priimu jį visa širdimi.

Bet keistas dalykas, jei niekas prie manęs neprieina ar nieko nėra šalia, jei būnu viena, man nieko ir nereikia. Tas laikas persiverčia į kitą matmenį ir aš net nesuvokiu, kad esu viena, kad man reikia žmonių, kad man išvis KAŽKO reikia. Būnu kažkokioje vatoje... Aš kaip po insulto žmonės iš naujo mokosi kalbėti ar vaikščioti, mokausi galvoti, kad gyvenu žemėje tarp žmonių. Nei kiek neperdėsiu pasakiusi, kad turiu sau priminti, jog reikia žmogaus paklausti, kaip jis gyvena, kad vos ne turiu pasižymėti kalendoriuje, jog reikia kažkam paskambinti ar įsijungti skype... Pametu namie telefonus, nustembu, net pašoku išgirdusi beldimą į duris. Būna netgi pradedu bijoti žmonių... Bet vos tik kas nors pasako, kad ateis ar atvažiuos, laukiu iki drebėjimo...

***
O merginos sparčiai sveiksta!

Žmonės mūsų gyvenime

Susirgo mano abi panelės. O kaip tyčia lauke taip sninga ir Lu būtų pačios linksmybės! Vakar jau kosėjo, bet taip norėjo į darželį "su kombinezonu ir rogutėmis", kad išleidau kosėjančią. Ką gi, linksmybės baigėsi temperatūra. Na, bet gal temperatūra geriau už nusivylimą ir liūdesį? Dabar karščiuojanti bet bent laiminga...
Patricija tai šiaip, į kompaniją menką slogą prigriebė, kad per lengva nebūtų su viena ligone tvarkytis. Ir valgo, ir miega, ir kakoja po senovei - gerai. Tik kad šniurkščioja ir privertė įsigyti snargliatraukį, kurio dabartinei slogai neprireikė. Tikiuosi neprireiks. Geriau jau toks daiktas stovi nenaudojamas, negu kad sloga ir to daikto nėr...
Taigi, ta proga šiaušim pas daktarytę ir ta pačia proga mėginsim derėtis dėl Patricijos skiepų atidėjimo šiltesniems laikams...
Tai tiek šios dienos aktualijų.

***
O dabar apie TAI. Planavau pradėti nuo visai kitų dalykų, bet šiandieninė diskusija gruodinukuose pasuko planus kita linkme. Niekada nebūčiau užkliuvusi už paprastų pokalbių apie žmones - kiek ir kada jų prisileisti. Dar prieš gimdymą kilo diskusijos, kurių metu merginos svarstė leisti ar neleisti po gimdymo ligoninėje lankytis tėvams, draugams, kada priimti lankytojus. Šiandien buvo išsakyta nuomonė apie dovanas - kurios reikšmingos, kurios ne... Eilinį kartą susimąsčiau... Po Piotro mirties ir po Patricijos gimimo mano namuose apsilankė rekordinis kiekis žmonių. Daugelis jų čia buvo pirmą kartą. Daugelis jų - ne tik pirmą, bet, gal būt, ir paskutinį. Vieni jų man svarbūs ir mieli, kitų beveik visai nepažįstu (na plačiąja prasme, vardus ir pavardes žinau visų :D )... Vieni jų važiavo išreikšti užuojautos, kiti pasveikinti gimus vaikeliui, treti tiesiog pabūti kartu. Dėkojau Dievui už kiekvieną iš jų. Mano širdyje nebuvo nei netinkamo laiko, nei netinkamos situacijos. Buvo sunku, buvo liūdna, buvo taip, kad norėjosi tik gulėti veidu į samanas ir nieko nematyti, bet net ir pačią liūdniausią akimirką suvokiau, kad kiekvienas žmogus mano namuose ir mano kelyje - žingsnis į gyvenimą. Kad ir kaip to gyvenimo nebenorėčiau. Labai sunku rasti tikslius žodžius, kad parašyčiau tai, ką noriu... Galbūt esmė būtų tame, kad kai suvoki, kas yra žmogaus netektis ir kaip gali būti laikinas kiekvieno žmogaus buvimas tavo gyvenime, kiekvieną žmogų imi vertinti kitaip - kaip vertybę, kad ir laikiną, kad ir vieną kartą trumpam užklydusį į tavo namus...
Tad jau nebesuprantu to, kaip galima nenorėti, jog po gimdymo į palatą ateitų mama ar galvoti apie tai atvykęs draugas atvežė "prasmingų" ar "neprasmingų" dovanų...
Nenoriu visu tuo parašyti, kokia aš "tobula" ir dvasinga. Noriu parašyti apie tai, kaip didėja atotrūkis tarp manęs ir gyvenimo, tarp manęs ir žmonių. Kai baigsis kalbos apie tai, kaip man sunku arba apie tai, kokia gimė Patricija, apie ką aš kalbėsiu su tais žmonėmis? Taigi, kalba ir apie tai, ką rašiau ir anksčiau - vis mažiau manęs manyje ir pasaulyje. Ar supras mane žmonės? Ar kalbės, kaip ne kartą gyvenime teko girdėti apie kitas - po vyro/ vaiko laidotuvių vargšelei protas pasimaišė... Dažnai nukandu savo mintis ties puse sakinio, nes jaučiu, kad nereikia - nereikia žmonėms akių badyti ir jiems gyvenimo gadinti savo liguistomis mintimis apie "kitą prasmę", "kitokį vertinimą". Žemė - žmonių planeta - žmonių su visais jų gyvenimo pipiriukais, o ne vaiduoklių, pradėjusių vertinti tai ko nėra labiau už tai, kas yra...
Labiau norėčiau būti kaip visi...