Vėlinės...

Ką slepia nukritę lapai lapkritį...

Lapkritis. Nėra daugiau nei vieno mėnesio, kuris prasidėtų taip graudžiai gražiai. Ir taip skausmingai. Lyg skausmo varpai skamba sunkūs lietaus lašai šalia ašarų. Lyg vilties šaukliai žiba tūkstančiai žvakučių šalia maldos...
Už visus, kurių šį lapkritį jau nebėra šalia mūsų. Už mamas, kurių šiltos rankos jau nebeglostys ir akys lange nebelauks mūsų, grįžtančių. Už tėvus, kurie nebenušienaus tako mums pareiti namo ir nebepasitiks mūsų prie vartų. Už vaikus... springsta ašaros kažkur galugerklį... Už vaikus, kurie lėkė, šėliojo, juokėsi, žaidė, verkė, laikė mus apkabinę ir sustingo... sustingo maži ir gražūs, baltuose karsteliuose... kartais jau dideli, bet ne mažiau brangūs ir vieninteliai...
Kas matė motinos, netekusios vaiko, akis, niekada neužmirš jų žvilgsnio – kažkur virš gyvenimo, virš materijos... Dažnai bijom šito žvilgsnio, sukam akis į šoną, lyg kalti, lyg išsigandę... dėl netikrumo, kad gal ją erzina mūsų sveiki vaikai, dėl to, kad nėra tokių žodžių, kuriais galėtume paguosti, dėl to, kad kaip ir nepatogu būti laimingam šalia kenčiančio... O šita kančia – begalinė. Ir po metų ir po dešimties, motinos skausmas neišsemiamas.
Tyliai tyliai krenta paskutiniai lapai. Tyliai tyliai slepia ašaras. Tyliai tyliai gęsina vėjas žvakeles. Tyliai tyliai prisilieskime širdimi prie tų, kuriems paguosti žodžių nereikia. Prisilieskime mintimis, šiltu žvilgsniu, malda. Prisilieskime šypsena ir lapų puokšte savo vaikų rankose. Ne, gedinčios motinos nebijo žiūrėti į vaikus, jie joms padeda išsaugoti gyvus prisiminimus ir įprasminti ilgesį. Gedinčios motinos nebijo laimės ir džiaugsmo, nebijo prisiminimų...
Jos tik labai pasiilgo savo vaikų...