Laukiu...

Šiandien gyvenu laukime. Turi tėtis parvežti vaikus. Beveik savaitę jų nemačiau. Pasiilgau be proto. Tačiau, žinoma, džiaugiuosi, kad galėjau darbų daug pasidaryti, be to, buvau komandiruotėje Taline.
Kažkaip nesirašo, matyt, mintys su vaikais, kažin ar pavyks jas čia prikviesti.
Girdėjau telefonu, kad Lu daugiau kalba :) Simonas sakė, kad pas senelius nebuvo įdomu. Ach tas mano ištikimasis - jis niekada nepasakys, kad kažkur jam buvo smagu, jei tik tai ne koks vandens pramogų parkas :)
Oi, tiesa, prieš savaitę buvo klasės tūsas su nakvyne pas auklėtoją sodyboje, tai grįžo labai patenkintas ir pirmą kartą gyvenime pripažino, kad kartais smagu atitrūkti nuo mamos uodegos. Nors reikėjo įkalbinėti važiuoti. Ot paradoksas - visi turi įkalbinėti vaikus kur nors nevažiuoti, drausti, gali bausti neleidimu. O man atvirkščiai - reikia įkalbinėti važiuoti.
Pamenu, vaikystėje aš irgi buvau labai prisirišusi prie mamos, na, bet jei jau kur smagiu reikalu kvepėdavo, lėkdavau neatsisukdama. Ir niekada nesuprasdavau, kaip galima kur nors nenorėti. O grįžus namo vėl besdavau nosį mamai į sterblę :)
Įdomu, kaip Luknė. Na, bent jau prisimena, nes telefonu kalbėjo. Iš Austrijos grįžus buvo liūdnesnė situacija. Na ir ji buvo mažesnė ir laiko nesimatėm perpus daugiau ir brolio šalia nebuvo. Šįkart esu įsitikinusi, kad pažins ir pripažins!

O darbe savas tempas. Mano pirmojo straipsnio, kurį įkėliau ir į Blog'ą herojus mirė. O įvykiu susidomėjo L.rytas. Žmonės išsigando, kad gali atleisti jų giminaitę iš darbo už giminių skundus. Bet kažkaip nelabai mane tai išgąsdino. Aš tikrai nesumaliau jų į purvą, tikrai straipsnis buvo jiems labai palankus, išpildžiau jų prašymą neparodyti, kad jie skundėsi. Taigi, kad ir apmaudu dėl situacijos, bet jaučiuosi rami.

Visi kiti straipsniai - gerai, gaunu pagyrimų, žmonės kalbasi, nebėga nuo manęs, taigi kolkas normaliai. Tik kažko neramu man. Gal prieš gerą, tikėkimės :)