Man net keista, kaip gerai Luknė valdo kalbos linksnius, asmenuoja ir t.t.. Nors švepluoja juodai, bet galūnės visos "sutvarkytos". Ir vis rečiau vadina save vardu. Dažniausiai - AŠ. Kitus irgi retai bevadina pavadinimais ar vardais. Jei vyksta dialogas, sako - TU. Nors kažkur skaičiau straipsnį, kad tik nuo 3 metų vaikas ima atskirti save ir įvardinti "AŠ". Tai rodo vaiko asmenybės atsiskyrimą nuo mamos...
Vakarais Lu kaip visada pavaro mane su visais gerais norais pasekti pasaką, paskaityti knygutę ar padainuoti lopšinę. Turi būti mažų mažiausiai koks nors spektaklis, nauja knyga ir tai tik 50 proc, kad praeis.
Su lopšinėm tai situacija tokia:
- Padainuosiu tau lopšinę, gerai?
- Nenaino (nedainuok).
- Aš trumpai tik, - ir pradedu, - aaaa pupa.
- nenaino, dabar as, - ir visu grasu, - AAAA PUPA. Dabar tu.
- Aaaa pupa, - vos spėju pradėti, ji iškart šaukia:
- dabar aš...
Žodžiu, mūsų dainavimas baigiasi pasitujinimais ir pasiašinimais...
Arba duoda paskaityti knygutę, aš ją bandau pradėti skaityti, ji perverčia ją kosminiu greičiu man prieš akis (o aš gi jų mintinai nemoku, tai paskaitau kiekviename atverstame puslapyje max po 2-3 žodžius) ir knygutė būna padėta į šalį...
Toks mūsų vakaro ritualas. Jei nesimiega, maloniai būna priimti tik "einam, pažiūrėsim pro langą", "einam atsigersim", o visų maloniausiai - "einam, panešiosiu po kiemą" :)))
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą