Virsmas

Šie metai mano vaikams - virsmo metai. Tik tas virsmas - skirtingas. Luknei - stebuklų radimosi, o Simonui - stebuklų dužimo metas. Kiek vienas į pasaulį žiūri atviromis, didelėmis, laukiančiomis ir tikinčiomis akimis, tiek kitas ima nebepasitikėti, netikėti, neigti ir užsidaryti į save. Įdomu abu stebėti. Abu auga, tik skirtingose erdvėse. Luknei auga pasaulis, O Simonas išvis transformuojasi, jam darosi ankštas jo kiautas, jo savastis nebetelpa kūne. Vienas žengia nuostabiu vaikystės vaivorykščių taku, kitas jau net nebepaauglėja. Kitas - jau tikras paauglys. Paslaptingas, kenčiantis, ieškantis, protestuojantis, persikėlęs į kažkokią nematomą šešiamatę erdvę. Žinoma, kažkurioje širdies kertelėje jis vis dar tas pats mažas berniukas. Bet jei tik gali, valdo tą mažąjį, slepia giliai, vidiniame širdies kieme.
Net nežinau, kurio pasaulis žavi labiau. Be abejo, lengviau su stebuklinguoju, bet ir tas paauglio mane traukia, vilioja, intriguoja. Lyg pačios neišbaigtas paauglystės kentėjimas. Ir nežinau, ką daryti, kad jam būtų kitaip.