Žibuoklėm pražydo...

Vieną kartą nuėjau paimti Lu iš darželio, o auklėtoja ir klausia - ar nedainuojate dainelės "Žibuoklėm pražydo...". Sakau, ne, nedainuojam. "Tai kodėl, gi čia tokia graži daina, iš mūsų laikų". "Gerai, sakau, dainuosim". Na ir pradėjom dainuoti grįždamos iš darželio į namus "Žibuoklėm pražydo šilelio šilelio šlaitai...". Tikrai graži dainelė. Tik, kad iš tos pirmos eilutės tik vieną žodį "pražydo" Lu supranta :) Nei kas tos žibuoklės, nei kas tas šilelis, nei kas tie šlaitai neaišku... Kažką bandžiau jai aiškinti. Bet nelabai kas gavosi. Tačiau nepaisant neaiškių paaiškinimų, žodis "žibuoklė" jai skambėjo, kaip koks burtažodis. O vieną dieną atvažiavusi Aušrinė sako, ar matei, kad prie namo žibutės žydi? Žinoma, buvau nemačiusi. Prie pamato tos mano žibutės žiba iš tolo! Bėgu kviesti Lu: "ateik, dukryte, žiūrėk, žibuoklės pražydo". Kiek vaikui buvo nuostabos, kad jos dainelės žodžiai išsipildė :) Dabar kasdien atsineša po vieną žiedelį nuo krūmelio ir liepia pamerkti.