O mūsų Patriukei jau penki mėnesiai. Visa panelė :)
Nežinau, kodėl man atrodo, kad vaikų augime labai magiškas skaičius 4. Bent mano vaikų augime. Vis laukiau, kol Luknei bus 4 metai, o Simonui 14, maniau, kad tada vaikai bus užauginti ir mes gyvensime savo šeimos aukso amžių. Taip ir buvo. Iš tiesų keturmetis vaikas jau savarankiškas, motyvuotas, be nesutramdomų ožiukų. Keturiolikmetis - jau nebe vaikas. Jis atsakingas, sąmoningas, nepriklausomas... Bet kad ir 4 mėnesiai yra ryškus kūdikystės laiptelis, nebuvau suvokusi.
Kai Patricijai suėjo keturi mėnesiai, ji tarsi išnėrė iš vandens, įkvėpė oro ir ištarė - "Labas, pasauli, aš tave matau ir jaučiu taip pat, kaip ir tu mane!". Ji ėmė pasauliui šypsotis, ieškoti bendravimo, suvokti aplinką. Žiūrėk paeini į šoną, ji jau kelia galvelę ir žiūri, kur nuėjai, ką veiki, laukia, kada grįši. Pradėjo reikšti netgi pretenzijas į tai, kad būtų nešiojama, sukiojama, dėliojama taip, kad būtų patogu tą pasaulį matyti!
Na, o dabar, sulaukusi penkių mėnesių, jau visiškai nebepanaši į mažą, bejėgį kūdikėlį. Ji moka sukiotis, vartytis ant šonų, nori sėdėti ir stovėti, jos klauso rankytės, ji puikiai atpažįsta savo nuolatinę žaidimų vietą ir džiaugiasi jon grįžusi po ilgo nebuvimo. Be abejo, pyksta, jei joje užsibūna pernelyg ilgai. Gali pusę valandos žvejoti pašonėj nukritusią soskę ir pagavusi mėginti ją pati įsidėti į burną. Ji kaip šarka sparnais, mosikuoja rankomis ir kojomis, kai mato, kad judinu rūbus ir tuoj gaus valgyti :) Maža to, ji kėsinasi atimti kiekvieną kąsnį, stveria šaukštus, puodukus iš rankų ir žino, ką su jais reikia daryti, nors apart mamos pieno nieko nevalgo! Negana viso to, pastatyta ir laikoma už rankų, ji šoka!
Štai kokia mūsų mažiukė!
O be viso to, pora dienų iki penkto mėnesio, Patricija išdaigino pirmąjį dantuką!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą