Patricijai 6-7 mėnesiai

Vasara, laiko ėdikė, žiū ir aštunto mėnesio sulauksim, o jokio įrašo apie mūsų nebemažą mažę nuo jos penktojo mėnesio nėra.

Taigi, mūsų Patricija - žavi, žvitri, stipri septynių mėnesių karalaitė. Būdama pusės metukų išmoko sėdėti, o septynių su puse jau ir pati atsisėsti. Įsikibusi mėgina stotis. Šiandien turi 5 aiškius dantukus, dar du pasiruošę startuoti, na o aštuntas (apatinis) dar tingi. Kai turėsime visus 8, tikiuosi, duos dievulis kiek poilsio nuo šito kankinančio proceso.
Valgo mergina daržoves, vaisius, uogas ir mėsą. Bei - viską, ką pagauna iš žioplinėjančių savo šeiminykščių. Labai myli mamą, o nuo mamos rankų ir visus kitus. Labiausiai, žinoma, brolį ir sesę! Meilė, žinoma, ne be atsako. Brolis didelis ir stiprus, daug padeda mamai, lydosi nuo mažosios šypsenos, neatsilaiko jos verkimui, kai mama negali prieiti. O Luknė, mano mažoji Luknė, kokia ji šaunuolė! Reikėtų jai daugiau skirti laiko. Kaip puikiai ji tvarkosi su savo vidurinėlės "vargais". Kiek jai pastangų reikia, kad būtų matoma, kaip jai reikia "tiek pat" mylinčio žvilgsnio ir įvertinimo. Ir kaip ji visa tai "susikombinuoja" per dėmesį sesei, "darbą" su mama ir šiaip - savo atkaklumu. Kaip aš ją myliu ir kartais noriu užmyluoti, išbučiuoti!
Ką čia dar... Ogi pasodinta ant grindų, Patricija jau moka "keliauti" - šliaužia sėdėdama :) Pradeda "atrasti" spinteles, dureles ir stalčius.
Na ir šiaip, tai puikus, žavus, mielas kūdikis. Tėtis ja labai didžiuotųsi!

iš praeities 2007 10 16; 16:35

Luknė jau išmoko pati atsisėsti. vakar ji tai padarė, o šiandien pakartojo :)))

iš praeities 2007 08 28; 21:53

Luknė jau sėdi :) Pradėjo sėdėti kelios dienos iki pusės metukų. Kažkaip vakare pasodinau nuogutę ant savo lovos, tiesiog šiaip, o ji - sėdi. Mačiau, kiek pastangų jai tam reikėjo. Kūnelio nedengė jokie rūbai, tad mačiau, kaip trūkčiojo visi raumenys, bandydami išlaikyti lygsvarą. Labai džiaugiausi, bet savotiškai sunku buvo žiūrėti į tas sunkias pastangas. Lyg kankinčiau vaiką. Arba džiaugčiausi jo kančiomis... Žinau, kad tai durnos mintys, bet niekur nuo jų negaliu dingti. Vis atrodo, kad kuo mažesnis žmogus, tuo daugiau jam kančios yra duota. Gerai, kad kūdikiai to neprisimena...Beje, išmokusi sėdėti, Luknė po dviejų dienų išmoko... nesėdėti... T.y. įsitempia kaip styga ir nesileidžia pasodinama, jei ji to nenori! Va šitas "išmokimas" man labai patiko! Dar labiau, nei sėdėjimas. Gal todėl, kad noriu, jog mano vaikai mokėtų kovoti, kad būtų stiprūs ir drąsūs, turėtų savo ugnį širdyse...