Kiekvieną temą išgyvenu visa savo esybe, net tik tol, kol rašau. Vakar guliu, Patricija valgo, o aš vis galvoju apie Žmones savo gyvenime. Apie kiekvieną atskirai, net ir tą, kurio beveik nepažinojau ir kurį kažkokios jėgos atvedė į mano namus. Žinoma ir apie tuos, kuriuos pažįstu senai. Ir apie Piotrą. Juk ir jį tos jėgos atvedė - tiesiai į mano namus. Taip, kaip aš ir svajojau po to, kai pamačiau filmą "Maskva netiki ašaromis"... Tik ir manojo "filmo" pabaiga turėjo būti laiminga...
Bet kol kas ne apie JĮ, kol kas dar bijau pernelyg arti priartėti prie tų dienų, kai JO netekau. Geriau lėtai, per aplinkui.
Taigi, vakare galvojau apie kelis dalykus. Visų pirma apie Eglės komentarą apie gyvenimo išmintį. Ir kuo daugiau galvojau, tuo mažiau norėjau būti išmintinga. Ką mes žinome apie išminčius? Na iš knygų, pasakojimų? Jais tiki ir pasitiki žmonės, jie turi mokinių ir pasekėjų. BET - jie neturi draugų ir gyvena atsiskyrę nuo pasaulio. Kodėl?... Man aišku, kodėl... Nors toli gražu nelaikau savęs išminčiumi, bet jei tą gyvenimo patirtį, kurią įgyju, laikyti išmintimi, tai nieko gero tai nežada. Gal geriau išmoksiu tobulai vaidinti kvailį ir turėsiu draugų, nes man vis dar jų reikia... Kodėl man jų reikia, jei nebereikia paties gyvenimo? Nežinau, gal todėl, kad vis dar tikiu Žmonėmis, gal todėl, kad jie buvo šalia, kai Gyvenimas (ar Dievas) mane sumindė, todėl nei gyvenimu, nei Dievu nebegaliu pasitikėti... Galų gale gal todėl, kad man labai smagu, kad atsiranda šalia dar vienos akys, su kuriomis būtų galima į mano Petrusiukę žiūrėti ir kalbėtis - kokia miela, kokia diiiidelė, kokia panaši ar nepanaši į ką nors, kiek miega, kaip valgo... Na apie viską, apie ką kalbėčiausi su jos tėčiu... Todėl laukiu aš tų Žmonių, todėl man nesunku nei užuojautas priimti, nei "ne tų" žodžių klausytis... Todėl niekada nekyla minčių, kokias jie dovanas turi ar neturi nešti. Man jie patys - kaip dovanos...
Dar galvojau apie tai, kaip keičiasi žmogus šiapus ir anapus mano namų slenksčio. Va, būna, pažįsti žmogų ne vienerius metus. Daugiau ar mažiau, bet kažką apie jį žinai, vadinasi turi apie jį kažkokią nuomonę. Vieni patinka labiau, kiti mažiau, trečių netgi vengi - dėl to, kad nepritari jų gyvenimui ar atvirkščiai, jautiesi šalia jų menkas ir nedrįsti lįsti artyn. O va kas nors nutinka ir dalis tų žmonių atsiduria šalia tavęs. Tą pačią minutę, kai bet koks žmogus peržengia mano namų slenkstį ar prieina tiesiog gatvėje, man jis tampa šventas - priimu jį visa širdimi.
Bet keistas dalykas, jei niekas prie manęs neprieina ar nieko nėra šalia, jei būnu viena, man nieko ir nereikia. Tas laikas persiverčia į kitą matmenį ir aš net nesuvokiu, kad esu viena, kad man reikia žmonių, kad man išvis KAŽKO reikia. Būnu kažkokioje vatoje... Aš kaip po insulto žmonės iš naujo mokosi kalbėti ar vaikščioti, mokausi galvoti, kad gyvenu žemėje tarp žmonių. Nei kiek neperdėsiu pasakiusi, kad turiu sau priminti, jog reikia žmogaus paklausti, kaip jis gyvena, kad vos ne turiu pasižymėti kalendoriuje, jog reikia kažkam paskambinti ar įsijungti skype... Pametu namie telefonus, nustembu, net pašoku išgirdusi beldimą į duris. Būna netgi pradedu bijoti žmonių... Bet vos tik kas nors pasako, kad ateis ar atvažiuos, laukiu iki drebėjimo...
***
O merginos sparčiai sveiksta!
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
6 komentarai:
nu ir sumastei tu apie išminčius ir jų draugus :) nepasakok Simonui, o tai tikrai mokytis nenorės :)
matai, tą išminti gali paversti kaip nori. didžiausia išmintis visame tame, kad neatsisakytum Piotro su visa jo mirtimi.
vakar aptikau tokį psl., apie netiktis. prisiskaičiau ten visokių gerų minčių.tai va, mane kažkaip labai sujaudino šie tavo žodžiai (pirmoje žinutėje): "net neįsivaizduoju, kada ir kaip TAI baigsis. Iš tiesų baisu net kalbėti apie tai, kad "gali baigtis", atrodo, kad tai neįmanoma, arba jei baigsis, baigsis kartu su manimi. Kita vertus, juk man ir liko tik TAI- gedulas ir prisiminimai. Jei viso to neliks, neliks nieko..."
tam psl. žmonės dalinosi kaip išgyeno netiktis, ir kaip "tai baigsis". ogi nesibaigs, tiesiog galu gale žmonėms pasiseka atskirti prisiminimus apie žmogų, apie meilę, apie gerą nuo prisiminimų apie skausmą jo netekus. ir lieka gyventi su ta meile. gal čia kažkiek panašu, ką jaučiam savo seneliams - juk jiems mirus skausmo beveik nebuvo, bet prisiminimai apie švelnias rankas, begalinę meilę šildo ir palaiko visą gyvenimą. labai linkiu kad ir tau taip nutiktų. norėčiau kad siektum tokios savo "ateities".
šaunuolės merginos! sveikit ir toliau!
Xena, jo, prisimąstau visko... Bet kiekviena mintis turi savo pagrindą. Dėl draugų taip pat. Na, bet, tikiuosi, viskas susireguliuos taip, kaip reikia.
O koks tas puslapis? Galbūt kada nors išdrįsiu į jį užeit. Kažkaip ir smalsu ir baugu...
Bet tą mintį, kad lieka tik geri prisiminimai esu viena ausim girdėjusi. Žinau, kad va šita mintis mano visai be pagrindo, labiau atspindinti mano dabartinę būseną, bet nesitiki, kad taip gali būti - kad prisiminčiau P ir neliūdėčiau... Gal, norėčiau tikėti...
Vi, tas puslapis yra rusų kalba, jis yra krikščioniškas (stačiatikių). žinau kad su Dievu esi susipykus, bet gi tu dabar išmintinga :-) - tai atrinksi kas tau tinka.
www.memoriam.ru
Xena, dėkui, bet aš dar nelabai išmintinga, nes vis dar turiu draugų :D O dėl Dievo, tai nesusipykusi aš su juo. Na bent jau ne tiek, kad negalėčiau girdėti jo vardo. Atvirkščiai, norėčiau, kad jis man ką nors pasakytų, kad vėl galėčiau juo pasitikėti, na, kad paaiškintų, kaip mes savo vaikams paaiškinam savo elgesio motyvus...
Žinau, kad nusišneku...
Bet žinau ir tai, kad mes nieko apie tą Dievą nežinom, nes nesugebam suprasti jo veikimo principo ir jo veiklos motyvų... Tai tas mano pyktis daugiau pyktis ne ant paties jo, o ant to, kad esam palikti visiškoje tamsoje be teisės žinoti ir suprasti...
Su tais motyvais tai sudėtinga... Vistiek tik tau pačiai teks surasti prasmę viso to kas įvyko.
Nieko tu nenusišneki
Xena, iš pradžių desperatiškai ieškojau prasmės, vėliau nustojau... vistiek tai tik bereikšmiai spėliojimai...
Rašyti komentarą