Mokau Patriciją savarankiškai užmigti. Pasupuoju, padainuoju, padedu į lovą ir išeinu. Ji rėkia, rankas kandžiojasi, nenori viena... Aš sugrįžtu, vėl pasupuoju, padainuoju... Kartą grįžau, paėmiau ant rankų, ji iš karto kumštuką burnon ir kramto jį, paskui į burną įlindo rodomasis pirštukas. Įlindo - išlindo. Čiulpia - ištraukia. Ištiestas, sulenktas... Po keleto pratimų op - įsirango į burnytę išdykėlis nykštys... Lyg penkeri metai būtų nuslinkę atgal, ant rankų gulėtų mažytė Lu ir čiulptų savo nykštį... Įdomu, ar Patriukė irgi čiulps, čiulptuko juk nepripažino...
Su tuo laiku... Geriu vakar atšalusią kmynų arbatą ir lyg būčiau iškart 3 laikuose - kai visi trys vaikai buvo maži ir kmynų arbata šaukiau jiems pienuką... Tuo pat metu buvau tuomet, kai Simonas buvo kūdikis, kai Lu buvo kūdikis ir dabartyje - kai Patricija yra kūdikis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą