Šiemet jis tikrai toks - maratonas. Bet man patinka. Pirmą kartą per daug metų, gal net per visą gyvenimą man patinka Kalėdos, ir net Naujų metų laukiu. Iki Kalėdų buvo sunkokas laikas, buvo daug darbo laikraštyje, bet praėjo ir užsimiršo. Liko tik geros emocijos. Prieš Kalėdas buvo klubo šventė, rytoj darbo balius - irgi faina, jau pasiilgau tokių dalykų. Šiek tiek nerimauju, nes nepažįstama liaudis, ale kaip nors. Ir šiaip buvo daug renginių, daug veiksmo, nebuvo laiko užsiimti savigaila. O gal savivertė sugrįžta, kai jautiesi visuomenės dalimi, ne tik namų šeimininke.
Tik nežinau, ar tai, kas gerai man, gerai ir mano vaikams. Lu dar gal ir be nuomonės, nes maža analizavimui. Bet va Si - klausimas. Jis jau didelis, bet dar ne toks didelis, kad jam mano veikla patiktų. O tai, kas patiktų jam, man jau nebepavyksta suorganizuoti - arba sunku dėl jo amžiaus, arba sunku finansiškai. Nors gal reikės bent jau į piceriją jį nusivežti, ką jis vis dar labai mėgsta ir jau senokai tai darėme. O kitos pramogos jau sunkokai įkandamos. Na gal ir galima būtų kaip nors, bet kad nebeišeina derinti. Boulingą dviese žaisti jau nebe lygis, manau po 15 min imtų nuobodžiauti, vandens parkai, kol Lu maža irgi sudėtinga - turėtų ten vienas duzgintis, tai galų gale prasėdėtume visi 3 varlinuke. Kino filmus irgi turėtų žiūrėti su draugais... O draugų jis nelabai turi. Nors galėtų, jei tik norėtų, nes vaikai jį mėgsta. Na, gal kai jau dirbsiu ir nebesėdėsiu namuose, jam bus akstinas daugiau su draugais bendrauti, nei namie vienam sėdėti. Žiūrėsim...
Taigi, šiai dienai vaikinas turi daug visko, kas leistų gerai leisti laiką, bet neturi su kuo. Aš jau pasuoju. Galiu laikas nuo laiko durnių kortom sužaisti, kartais dar kokį žaidimą, bet tai ir viskas. Nors jis ir nori. Tik kad nebesigauna... Prisipažįstu, didele dalim dėl to, kad aš nemėgstu sėdėti ir žaisti, koncentruotis į kažkokį mažą pasaulėlį ant stalo. Man kiekvieną kartą reikia nugalėti barjerą. Ir vaikystėje nemėgdavau žaidimų... Pamenu, su sese vis nesutardavom dėl to, kad ji norėdavo žaisti, o aš -ne. Ir dabar jei tik Si nustveria mano sesę, savo tetą, tai atsižaidžia už pusę gyvenimo. O man atrodo kvaila, betikslis laiko gaišimas... na dar kai kompanija susirenka ir ar taip ar taip nieko gero neveikiama, tada galiu dar... Ir tai vieno žaidimo man metams užtenka :)))
Na, o Lu kolkas neverčia manęs žaisti, atvirkščiai, dar labiau nemėgsta jokių komadinių veiklų nei aš :) Tai plaukioja sau po namus ir tiek. Visi mano bandymai sudomina tik trumpam ir tai tik jei gerokai pasistengiu...
O nuo Naujų metų eisim jau į darželį. Čia atskira tema, tad perdaug nesiplėsiu. Ir džiaugsmas ir skausmas tai.
Bet kitaip nebeįmanoma - aš nespėju, vaikai tikrai buvo apleisti paskutinį mėnesį. Na, bet, tikiuosi, juos tai tik grūdino, nes stengiausi kiek galėjau kompensuoti savo nebūvimą namuose.
O per tą mėnesį Lu ėmė intensyviai mokytis kalbėti. Sakinių dar nesurezga, bet jau kartoja kiek tik išgali visus žodelius - su intonacija, gražiai. Po 2 žodelius jau sudėlioja kartais. To užtenka iki 2 metų, taip kad viskas vyksta puikiai, ateis laikas ir pradės kalbėti.
Labai mėgsta dainuoti - ir aukšu balseliu traukia, ir žemesniu :) Smagu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą