2009 m. sausio 9 d., penktadienis

Einam į darželį...


Štai ir įrašas apie darželinukę Luknę. Gerai jau gerai - lopšelinukę. Bet tai nieko nekeičia. Mano špokas eina į darželį ir viskas ne taip baisu, kaip įsivaizdavau. Nors ir ašarų turim, nors ir nesiveržia vaikas pas vaikus, vidinė ir mano ir vaiko būsena nėra nei įtempta nei kokia nors kitaip negatyvi.

Skaudokos būna kokios 5 inutės, kol nueinam nuo mašinos iki darželio, kol įeinam į vidų, nusirengiam ir verkiantį vaiką įduodu auklėtojai. Ir sekančios 2 minutės, kol sprunku iš darželio, girdėdama vaiko verkimą. Žinau, kad ilgai neverkia. Auklėtojos moka nukalbinti ir užimti vaikus. Tikiu, kad Lu neužsimiršta ir ilgisi mamos, bet tikrai ne taip skaudžiai, kaip gali būti. Ir verkia palyginus švelniai, nesidrąsko, nekimba beviltiškai į kojas.

O man ramu, kad ji prižiūrėta, kad galiu ramiai dirbti, kad nereikia vis galvoti, kaip ten namuose sekasi. Šita ramybė ir vaiko saugumas verti milijono. Bėgs laikas, Lu vis geriau ir laisviau jausis darželyje, pirmos dienos liks užmarštyje. Užmarštyje liks ir baimė, nerimas tiek palikus vienus vaikus namie, tiek baimė pradėti vesti vaiką į darželį...

Smagu, kai pasiimu Lu iš daržo, o ji čiauška, pasakoja. Nelabai suprantu, ką, bet širdy būna gera ir ramu - vaikas dalinasi įspūdžiais. Savo savarankiškais įspūdžiais...

Pati sau linkiu, kad situacija tik gerėtų ir nebūtų ryškaus regreso.

Baisoka, kad nepradėtų sirgti. Nes mažakraujystė vėl mus pagavo. Hb krito iki 88. Teks vėl pompuoti geležį, folio rūgštį. Na ką darysi, teks. Tikiuosi, kad kaip ir Simonas, išaugs su laiku.

Ir nenorėčiau, kad suprastėtų siusiuko reikalai. Daug vaikų, pradėję lankyti darželį, grįžta į sauskelnių etapą. Tikiuosi, kad pavyks to išvengti.

O darželis jau įpaišė mane į darželio tarybą. Ir smagu ir nelabai. Nesinori daug papildomų pareigų, rūpesčių. Kita vertus Lu tik geriau bus nuo to. Tai ir neatsisakiau.

Na šiek tiek ir naudos tame įžvelgiu - tapsiu dar matomesnė Širvintose. Ne dėl egoizmo čia. Bet turiu dėti visas pąstangas išgyventi. Jei sėdėsiu namie niekieno nematoma, niekas nepadės, neateis ieškoti, o su tamsa nukris rasa... Gyvenimas gali baigtis taip ir neprasidėjęs...

Komentarų nėra:

Tinklaraščio archyvas