Štai ir mūsų du dantukai. Gaudžiau šį momentą ir jau nesitikėjau sugauti. Vis tai vaizdas susilieja, tai lūpos dantukus paslepia, tai dar kas nors... O taip norėjau dvidantį zuikelį nufotografuoti Beje, pačiu laiku sugavau zuikio šypseną, nes jau beldžiasi viršutiniai dantukai.
Šiandien antra diena Simonas savarankiškai prižiūrėjo Luknę, kol aš skaičiau paskaitas Abromiškių reabilitacijos centre. Vakar galvojau stogą nuraus, kol išvažiuosiu. Paskaitos buvo po pietų, tad laukiau iš mokyklos grįžtančio Simono. Taip nervavausi, kad nieko veikti negalėjau, tik vaikščiojau iš kampo į kampą su Lukne ant rankų ir visokias paranojas tai vaikiau šalin, tai vėl įsileisdavau...Tik išvažiavus iš namų, autostradoje, pamiršau pasukti link Kernavės, tad nupyliau tiesiai, teko sukti didelį ratą ir grįžti atgal...
Paskui ėmė suktis galva...
Jau galvojau, nebesusikaupsiu niekaip. Bet šiaip ne taip paskaitas atskaičiau ir moviau namo...O vaikai susitvarkė kuo puikiausiai. Netgi tobuliau, nei aš tvarkausi su mamos vaikais - nuolatos randu kuo padejuoti, o Simonas tepasakė - visai nesunku man buvo... Netgi tai, kad Luknė antro miego temiegojo vos pusvalandį jo nenuliūdino.
Grįždama namo, žinojau, kad Luknė nemiega, tad labai norėjau ją apkabinti. O ji mane pamačiusi taip ėmė plasnoti rankytėmis, taip apsidžiaugė, kad nebežinojau, kaip ją atmyluoti už tas kelias valandas. Paskui ilgai ilgai kabojo ant krūtinės...
Šiandien jaučiausi žymiai ramiau. Grįžau namo, Luknė miegojo. Tik niekaip nesulaukiau, kol ji atsibus ir kai nusprendžiau, kad jau to miegelio užteks, beveik tyčia pasižadinau ją...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą