Patricijai 6-7 mėnesiai

Vasara, laiko ėdikė, žiū ir aštunto mėnesio sulauksim, o jokio įrašo apie mūsų nebemažą mažę nuo jos penktojo mėnesio nėra.

Taigi, mūsų Patricija - žavi, žvitri, stipri septynių mėnesių karalaitė. Būdama pusės metukų išmoko sėdėti, o septynių su puse jau ir pati atsisėsti. Įsikibusi mėgina stotis. Šiandien turi 5 aiškius dantukus, dar du pasiruošę startuoti, na o aštuntas (apatinis) dar tingi. Kai turėsime visus 8, tikiuosi, duos dievulis kiek poilsio nuo šito kankinančio proceso.
Valgo mergina daržoves, vaisius, uogas ir mėsą. Bei - viską, ką pagauna iš žioplinėjančių savo šeiminykščių. Labai myli mamą, o nuo mamos rankų ir visus kitus. Labiausiai, žinoma, brolį ir sesę! Meilė, žinoma, ne be atsako. Brolis didelis ir stiprus, daug padeda mamai, lydosi nuo mažosios šypsenos, neatsilaiko jos verkimui, kai mama negali prieiti. O Luknė, mano mažoji Luknė, kokia ji šaunuolė! Reikėtų jai daugiau skirti laiko. Kaip puikiai ji tvarkosi su savo vidurinėlės "vargais". Kiek jai pastangų reikia, kad būtų matoma, kaip jai reikia "tiek pat" mylinčio žvilgsnio ir įvertinimo. Ir kaip ji visa tai "susikombinuoja" per dėmesį sesei, "darbą" su mama ir šiaip - savo atkaklumu. Kaip aš ją myliu ir kartais noriu užmyluoti, išbučiuoti!
Ką čia dar... Ogi pasodinta ant grindų, Patricija jau moka "keliauti" - šliaužia sėdėdama :) Pradeda "atrasti" spinteles, dureles ir stalčius.
Na ir šiaip, tai puikus, žavus, mielas kūdikis. Tėtis ja labai didžiuotųsi!

iš praeities 2007 11 10; 14:48

Senokai bebuvau prisėdusi. O laikas bėga...

O per tą laiką po paskutinio įrašo, Luknė du kartus jau sirgo. Vieną kartą Užventyje nuo vaikų pasigavo kažkokią bacilą ir vėmė parą laiko. Oi buvo strioko... Jei nebūtų liovusis vemti, būtų tekę gultis į ligoninę. O juk buvau tėvus išleidusi į jų gyvenimo kelionę Jeruzalėn, taigi kaip ir įsipareigojusi prižiūrėti visus vaikus. Žinoma, gal būtų Inesė atvažiavusi manęs pakeisti, bet vistiek. Ir į pačią ligoninę labai nenorėjau. Gailėjausi, kad apsiėmiau tokį išbandymą. Labai galėjausi. Tuo labiau, kad grįžom į 2 savaites nekūrentus namus, kol prikūrenom, Luknė sušalo ir vėl susirgo. Šį kartą labai stipriai. Buvo net 40,3 temperatūra... Norėčiau parašyti, kaip buvo baisu, bet sąmonė blokuoja tokius prisiminimus,geriau net nerašysiu...

Geriau parašysiu apie tai, kad jau turim 5 dantukus, o šeštas irgi visai paviršiuje. Nuotraukoje matosi baltas kauburėlis, pro kurį tuoj tuoj išlys mūsų dar vienas perliukas.

Ir papasakosiu vieną įvykį. Tai buvo spalio pabaiga. Naktis. Luknė nubunda, ima zysti, prašytis į mano lovą ir pamaitinama. Bet pagal mūsų taisykles, jau kuris laikas naktimis nebevalgome. Jei nubunda, pazyzia kiek ir vėl užmiega. Bet buvimas Užventyje kiek išderino mūsų susitarimus, ir štai - zyzia ji ir visai nenori nusileisti. Atsikeliu, paguldau ją ant šoniuko, užkloju, paduodu miegameškį ir vėl atsigulu į savo lovą. O ji kuičiasi, kuičiasi, kažkaip, matyt prisnūstu, tik girdžiu - maaamaaa, maaaamaaam, maaa... Atsiklupusi įsikibusi į lovytės kraštą ir šaukia...Aišku, širdis neatlaikė. Pasiėmiau ją pas save ir labai stipriai apkabinau...

Nežinau, ar čia jai šiaip, netyčia išėjo, ar ji suprato, ką pasakė, bet man buvo taip gera...

iš praeities 2007 10 03; 22:47

Štai ir mūsų du dantukai. Gaudžiau šį momentą ir jau nesitikėjau sugauti. Vis tai vaizdas susilieja, tai lūpos dantukus paslepia, tai dar kas nors... O taip norėjau dvidantį zuikelį nufotografuoti Beje, pačiu laiku sugavau zuikio šypseną, nes jau beldžiasi viršutiniai dantukai.

Šiandien antra diena Simonas savarankiškai prižiūrėjo Luknę, kol aš skaičiau paskaitas Abromiškių reabilitacijos centre. Vakar galvojau stogą nuraus, kol išvažiuosiu. Paskaitos buvo po pietų, tad laukiau iš mokyklos grįžtančio Simono. Taip nervavausi, kad nieko veikti negalėjau, tik vaikščiojau iš kampo į kampą su Lukne ant rankų ir visokias paranojas tai vaikiau šalin, tai vėl įsileisdavau...

Tik išvažiavus iš namų, autostradoje, pamiršau pasukti link Kernavės, tad nupyliau tiesiai, teko sukti didelį ratą ir grįžti atgal...

Paskui ėmė suktis galva...

Jau galvojau, nebesusikaupsiu niekaip. Bet šiaip ne taip paskaitas atskaičiau ir moviau namo...O vaikai susitvarkė kuo puikiausiai. Netgi tobuliau, nei aš tvarkausi su mamos vaikais - nuolatos randu kuo padejuoti, o Simonas tepasakė - visai nesunku man buvo... Netgi tai, kad Luknė antro miego temiegojo vos pusvalandį jo nenuliūdino.

Grįždama namo, žinojau, kad Luknė nemiega, tad labai norėjau ją apkabinti. O ji mane pamačiusi taip ėmė plasnoti rankytėmis, taip apsidžiaugė, kad nebežinojau, kaip ją atmyluoti už tas kelias valandas. Paskui ilgai ilgai kabojo ant krūtinės...

Šiandien jaučiausi žymiai ramiau. Grįžau namo, Luknė miegojo. Tik niekaip nesulaukiau, kol ji atsibus ir kai nusprendžiau, kad jau to miegelio užteks, beveik tyčia pasižadinau ją...

iš praeities 2007 08 05; 21:54

Na va, turim pirmą dantuką. Vakar Simonas, prajuokinęs sesę, pamatė skylutę dantenose, o šiandien jau galima užčiuopti aštrų dantuko kraštelį :)
Štai ir dar vienas etapas vaiko augime. Pirmo danties išdygimas... Gražu ir miela. Bet ir graudu kartu. Nežinau kodėl. Gal todėl, kad su kiekviena diena mano kūdikis auga ir gretai nebebus mažytis mano kūdikėlis, nebebus toks šiltas minkštas kukuliukas ant mano rankų. Gal todėl, kad mano meilė begalinė ir vis dar gyvas širdyje stebuklo jausmas. Bijau Luknei augant užmiršti šitą saldų stebuklo pajautimo skonį ir kvapą...
Man taip reikėjo šito vaiko...Ir ano reikėjo.
Man abu vaikai - didžiausias stebuklas mano gyvenime...
Pamenu ir kaip Simonui išdygo pirmas dantukas. Pamačiau jį einant mieste. Kažkaip nubudęs plačiai nusišypsojo - žiūriu pupsi kažkas balta! Žiūrėjau ir žiūrėjau į tą baltą perliuką kokį 100 kartų per dieną :)